Praejo jau 22m kaip nebeturiu tėčio.Iki šiol aš ilgiuosi ,truksta man jo.
man atrodo, kad niekada nenustos skaudėti..labai ilgiuosi..
Tiek vakar, tiek šiandien jaučiu labai stiprų Tėvelio buvimą šalia, kalbuosi su Juo mintimis, net eilėračius deklamuojame lyg ir kartu. Gal tikra tiesa, kuo nuo žilos senovės tikima, kad šiomis dienomis vėlės lanko savo gyvus artimuosius. Myliu Tave Tėti, ilgiuosi labai - nors Tu ir taip visa tai žinai. Tikiuosi, kad atleidai man už viską, ką padariau ne taip...Dar prieš 10 mėnesių Tu buvai čia, žemėje, galėjau Tave apkabinti...Dabar tai darau mintimis, širdimi...
Tėtuko ir aš netekau... Viskas įvyko taip staiga ir, rodos, taip netikėtai... Lyg perkūnas iš giedro dangaus... Stovėjau šalia jo lovos ir negalėjau ištarti nei žodžio, nes gerklėje tiesiog strigo didžiulis skausmo gumulas... Mačiau kaip JIS išėjo, keikiau save, kad negaliu nieko padaryti, maldavau jo, kad kovotų ir manęs nepaliktų... Bet veltui... Mačiau kaip jo veidu nutekėjo paskutinė ašarėlė... Viskas vyko prieš daugiau nei metus, bet viską pamenu kaip šiandien... Tokio skausmo ir tokios tuštumos dar niekada nejaučiau...
Sako, Dievas vieną pasiima, o kitą atsiunčia naujam gyvenimui. Dabar kaip tik laukiuosi mažyčio stebuklėlio... Bet gerklėje ir vėl stringa tas pats skausmo gumulas... Taip norėtųsi, jog tėvelis galėtų išvysti savo anūkėlį, kad galėtų jį pamyluoti, palaikyti ant rankų, pakalbinti... Tikiu, kad ten kur mano brangiausias tėtukas yra dabar, nėra nei skausmo, nei netekties jausmo, tik amžina laimė ir gėris...
Sako, Dievas vieną pasiima, o kitą atsiunčia naujam gyvenimui. Dabar kaip tik laukiuosi mažyčio stebuklėlio... Bet gerklėje ir vėl stringa tas pats skausmo gumulas... Taip norėtųsi, jog tėvelis galėtų išvysti savo anūkėlį, kad galėtų jį pamyluoti, palaikyti ant rankų, pakalbinti... Tikiu, kad ten kur mano brangiausias tėtukas yra dabar, nėra nei skausmo, nei netekties jausmo, tik amžina laimė ir gėris...
QUOTE(redxshi @ 2009 11 30, 19:59)
Tėtuko ir aš netekau... Viskas įvyko taip staiga ir, rodos, taip netikėtai... Lyg perkūnas iš giedro dangaus... Stovėjau šalia jo lovos ir negalėjau ištarti nei žodžio, nes gerklėje tiesiog strigo didžiulis skausmo gumulas... Mačiau kaip JIS išėjo, keikiau save, kad negaliu nieko padaryti, maldavau jo, kad kovotų ir manęs nepaliktų... Bet veltui... Mačiau kaip jo veidu nutekėjo paskutinė ašarėlė... Viskas vyko prieš daugiau nei metus, bet viską pamenu kaip šiandien... Tokio skausmo ir tokios tuštumos dar niekada nejaučiau...
Sako, Dievas vieną pasiima, o kitą atsiunčia naujam gyvenimui. Dabar kaip tik laukiuosi mažyčio stebuklėlio... Bet gerklėje ir vėl stringa tas pats skausmo gumulas... Taip norėtųsi, jog tėvelis galėtų išvysti savo anūkėlį, kad galėtų jį pamyluoti, palaikyti ant rankų, pakalbinti... Tikiu, kad ten kur mano brangiausias tėtukas yra dabar, nėra nei skausmo, nei netekties jausmo, tik amžina laimė ir gėris...
Sako, Dievas vieną pasiima, o kitą atsiunčia naujam gyvenimui. Dabar kaip tik laukiuosi mažyčio stebuklėlio... Bet gerklėje ir vėl stringa tas pats skausmo gumulas... Taip norėtųsi, jog tėvelis galėtų išvysti savo anūkėlį, kad galėtų jį pamyluoti, palaikyti ant rankų, pakalbinti... Tikiu, kad ten kur mano brangiausias tėtukas yra dabar, nėra nei skausmo, nei netekties jausmo, tik amžina laimė ir gėris...
Skausmo gumulas ir akys pilnos ašarų lydi ir mane lyg šiolei.Tik apie jį pagalvojus.Artėja metinės šį savaitgalį ir mano gimtadienis
kokią nuostabią dovaną jis man įteikė per mano gimtadienį, kad jy atminčiau visą gyvenimą 
iki kolei su juo susitiksiu redxshi Tavo atžalėlė užaugs jį pažinodama ir su didele meile kalbės, kad būčeu tūrėjęs(jus) senelį
Viskas priklauso tik nuo tavęs aš, tai pogi užaugau be senelio, nes buvau ant tiek maža, kad jam numirus jį prisiminti, bet visą gyvenimą jis su manimi 
Mamos pasakojimai koks jis geras šiltas ir mylintis seneliukas man buvo. Kaip jis supo mane, iškyla tik vienas vaizdas man du ar trys metukai aš pamenu momenta, kai jis supa ant kojos mane ir žiūri tuometinį chochėjų (ledo ritulį) per seną seną televizoriu
Svarbiausia atminimas ir tikrai pamatysi tavo vaikeliui senelis bus neatsiejamas daug foto turim visą vaikystę jas varčiau viską žinau apie savo senelį. Tas pats ir su mano sūneliu jis dar per mažas atsiminti tėtuką mano, bet viską stengsiuos daryti, kad jis jam išliktų atmintį Jis buvo laimingiausias diedukas pasaulyje, kai parsivežiau savo auksą iš gimdymo namų ir įteikiau jam jo anūką jis švytėtę švytėjo ir dar nuostabi nuotrauka įamžinta kur jis pirmą kartą pasimato su savo anūkų ech sunku begalo sunku dar galėjo gyventi ir savo proanukių sulaukti, bet Dievulis tik tiek Jam buvo davęs šioj žemelėj, o davė daug
Du metai , septyni mėnesiai nebeturiu tėvelio , tai buvo nuostabus žmogutis, apie kurį galėčiau kalbėti ištisai , ir apie jo gerumą meilę savo vaikams , ir savo žmonai , t.y mano mamai ,kuriai ypatingai jo trūksta , nes aš aš turiu savo šeimą , o ji liko visiškai viena
laukiam dar vis jo sugryžtant ,ir laukiam , ir laukiam...
laukiam dar vis jo sugryžtant ,ir laukiam , ir laukiam...
ir as verkiu metai kaip nera jo atgrauziau save bet supratau kad as nieko nebuciau padejus bet zinau kad jis man padeda ir suteikia man siprybes kai as naktimis verkiu as ji jauciu,jauciu kad jis kazkur saliai mane ziuri
atgrauziau save bet supratau kad as nieko nebuciau padejus bet zinau kad jis man padeda ir suteikia man siprybes kai as naktimis verkiu as ji jauciu,jauciu kad jis kazkur saliai mane ziuri
QUOTE(mazgote @ 2009 12 26, 00:31)
ir as verkiu metai kaip nera jo atgrauziau save bet supratau kad as nieko nebuciau padejus bet zinau kad jis man padeda ir suteikia man siprybes kai as naktimis verkiu as ji jauciu,jauciu kad jis kazkur saliai mane ziuri
atgrauziau save bet supratau kad as nieko nebuciau padejus bet zinau kad jis man padeda ir suteikia man siprybes kai as naktimis verkiu as ji jauciu,jauciu kad jis kazkur saliai mane ziuri Tikra tiesa , atrodo kad aš jį turiu šalia, jis man padeda , su juo tariuosi ,prašau pagalbos jei reikia , bet laukiu ir ilgesys vis didėja, sako laikas gydo žaizdas ,tai netiesa , kuo toliau tuo labiau man jo trūksta
Sveeikos visos.Skaitau visu isgyvenimus ir taip sirdi skauda taip ji verkia viduj.Mano TEVELIS mire pies 3 savaites tik.tai sunku ziauriai.norisi kaukt suns balsu.TEVELIS sirgo ir visa ta laika buvau salia maciau jo kancias kentejau su juo kartu.Jis man viskas buvo.Buvom labai artimi.likus parai iki mirties paprase manes kad nepalikciau jo kad slaugyciau ji ir padeciau pakilt is ligos patalo.Labai norejo gyvent bet deja.... Nezinau kaip atlaikyt ta tustuma.
Delana, pirmiausia - užuojauta tau. O antra - gal ir nepaguos dabar, bet žinok, kad viskam savas laikas. Tau dabar sunku, tu turi išgedėti, išverkti. Paskui bus lengviau, nebe taip skaudės širdelę - patikėk, žinau, ką sakau, juk pati 2008 metais praradau abu savo tėvus. Su laiku kažkaip žmogus susitaiko su netektim.
Laikykis.
Laikykis.
Aš praaitą nakty sapnavau tėtuką. Sapnas slogus nubudau nusigandusi Dažnai aš jį susapnuodavau niekada nesikalba tik žiūri tokiu nebyliu žvilgsniu kartais tėvišku šiltu. Bet šis sapnas taip suspauė širdį Sapnuoju lyg jis lyg ne jis įsitikinu, kad jis sklendžia link manęs ir tiesia man ranką. O aš taip bijau taip bijau, kad jis mane paliestų 
o jis iš visų jėgų bando mane paliesti Po to lyg bando pabučiuoti, bet kiek galėdama stengiuosi nuo jo atitolti. Viskas vyksta atstume lyg jo bandau neprisileisti. O visad trokšdavau jo tvirtam tėviškam glėby atsidurti, ir šetau toks nemalonus sapnas. Net meldžiausi nubudusi. Esam užpirkę mišias gal reikalauja maldų, bet kad ir taip kiekvieną nakty poteriauju 
Dažnai aš jį susapnuodavau niekada nesikalba tik žiūri tokiu nebyliu žvilgsniu kartais tėvišku šiltu. Bet šis sapnas taip suspauė širdį Sapnuoju lyg jis lyg ne jis įsitikinu, kad jis sklendžia link manęs ir tiesia man ranką. O aš taip bijau taip bijau, kad jis mane paliestų o jis iš visų jėgų bando mane paliesti Po to lyg bando pabučiuoti, bet kiek galėdama stengiuosi nuo jo atitolti. Viskas vyksta atstume lyg jo bandau neprisileisti. O visad trokšdavau jo tvirtam tėviškam glėby atsidurti, ir šetau toks nemalonus sapnas. Net meldžiausi nubudusi. Esam užpirkę mišias gal reikalauja maldų, bet kad ir taip kiekvieną nakty poteriauju
Jau menuo kaip neturiu savo tevelio... Nera zodziu issakyt mano sielvarta. Tiesiog buvo tvirtas, protingas zmogus ir per akimirka jo netekau. Gal kai serga zmogus susitaikai su ta gresiancia netektim, bet kai mirtis staigi ir netiketa dar baisiau... Mylejau ji visada, bet tik dabar zinau kaip smarkiai... Mes buvom labai artimi, galiu pasakyti, kad netekau brangiausio zmogaus. Kaip stengiausi ji atgaivinti... Nesusitvarkau su savim... Pradzioj nenorejau pripazinti,kad man depresija, bet kai nepakilau visa diena is lovos nutariau kreiptis i medikus. Vaistu pagalba truputi man lengviau. Uzjauciu visas labai nuosirdziai isgyvenancias ta pati. Tik artimo zmogaus netekti patyres zmogus supranta kaip tai sunku...
