mire senelis, tecio tetis. gyveno jis salia musu ir buvo pats geriausias pasauly man senelis, nors liko dar kiti trys seneliai gyvi, bet ir visi trys jie nebeatstos jo. ziurejau kaip teciui sunku, stovejau ir galvojau kas butu jei dar atrimesnis zmogus cia guletu ir buvo taip baisu baisu. neistverciau atrodo.
ir dabar grizom namo ir niekaip negaliu atsigauti, vis galvoju, kaip sekmadieni vaziavau sveikint mamos ir brolio su gimtadieniu, kaip nuejau aplankyt senelio ir kaip staiga viskas apsiverte aukstynn kojom. negalejau patiketi kad nebera zmogausm, kuris katik dar buvo....
sunku labai ir tikrai suprantu tuos, kurie palaidoja savo brangius zmogelius.
sakote reikia tiketi, kad zmogus neisnyks, kaz jis kazkur bus... as tai ir stengius daryti. visalaik raminau teti, broli, sakiu kad senelis cia salia musu... ieskojau kur jis sedi, vaiksto, bet kai pagalvoji, o gal to nera, gal tik cia saves raminimas, o jeigu eme ir isnyko ir nebera ir nebebus. tada taip baisu ir beprasmsika viskas atrodo, kad net nezinau ir ko verta tada ta viltis, kad zmogus kazkur kitur, kad mato tave, kad girdi.... nezinau, nezinau kuo tiketi.... noriu tiketi... bet vel, o jei tik saves apgaudinejimas cia .... nezinau.....
