Nebeturiu tėvelio

Teveli palaidojau pries menesi....suprantu jusu skausma, nes mano tik stipreja. Zinau, skoma, kad laikas gydo...su laiku skausmas praeis-netikiu...manau tiesiog prie jo priprasiu ir gal but taip stipriai jo nejausiu, bet jis liks...
Visa laika visus bandziau guosti, kad jam jau gera...ramu...be zinot, ka?-netikiu tuo ka sakau...jam NEGERA, zinau...jis liudi ir ilgisi musu, jis nenorejo iseit...jis norejo gyventi...bet viena diena tiesiog susmuko ir isejo... ir paliko mus 3 savo moteris...
As vis pagalvoju kaip baisu buvo jam, kai jis suprato, kad jau viskas...pabaiga...ir kaip jam skaudu dabar i mus ziureti, kai mes kenciam, verkiam, nesusitvrkom su savo skausmu...o jis negali mums padeti...
Kad tik galeciau ka nors pakeisti....as ji labai myliu ir man jo labai truksta...bet negaliu padeti jam...o jis negali padeti man....

Užuojauta. Stiprybės Jūsų šeimai.

Stiprybės ir didelės ištvermės laikykitės ir būkite stiprios aišku tokie žodžiai nepaguos dabar bet.......

Lygiai taip pat ir as jauciuosi , praejo puse metu, o mes niekaip negalime susitvarkyti su siuo nezmonisku skausmu, asaros liejasi upeliais, atrodo sirdi isplese, negaliu su tuo susitaikyti..negaliu ir tiek, zodziu tokiu nera apsakyti kaip stipriai as Jo ilgiuosi ir kaip man Jo truksta...ir skauda, zveriskai skauda...

..........

Tetis mire pries 3 metus. Bet kasdien apie ji galvoju,prisimenu...Sunku ziureti i jo kapa,net nesitiki kad ten kazkur uzkastas man taip brangus zmogus....bet toks gyvenimas,nieko nepadarysi.Deja. O rysys su tevais,prisiminimai apie juos tikrai lydes mus iki gyvenimo galo.Tai zmones kurie mylejo mus besalygiskai,pasiaukojanciai.Ir mes juo mylesime visada.Baisus tas ilgesys,bet kai pagalvoji-na taip viskas sutvarkyta,gimimas-mirtis.Gerai,kad musu tevai mus uzaugino,kad nepaliko kai buvom mazi.Tai Dievo dovana,kuria irgi ne visiems duota patirti.Taigi,stiprybes visiems.

niekada negalvojau kad eisiu i sita skyreli ir i tokia tema.....deja....
sestadieni palaidojau teveli....skausmas mano begalinis....man jo labai labai truksta....o prie visko dar prisideda kaltes jausmas....mano tevelis isejo savo noru...eme ir pasikore...ta pati bande daryti jau ana pavasari, lygiai tokiu paciu metu...tada buvau 34 savaites nescia...kazkas jam ten nesigavo, o gal jis tik pabande....bet tada sake kad buvo baisu, kad geda, kad daugiau taip nedarys ir pan....ir viskas buvo kaip ir gerai, vasara ir ziema graziai pragyveno, lyg ir nuotaikos buvo visai nieko....ir staiga....tiesa sake man ir pati maciau, kad vel jis liudnas, bet kazkaip buvau rami...nes pernai jis vis sakydavo - eisiu kartis eisiu kartis...tai as ir skambindavau, vaziuodavau, snekedavau, po to pabandymo dvi savaites beveik istisai sedejau prie jo lovos (nes gulejo istisai.....) ir snekejau snekejau snekejau, guodziau visaip, kalbinau gyventi ir neliudeti taip.....o siemet....siemet, jis buvo tiesiog liudnas, bet nebesnekejo kad eis kartis....buvau rami....dabar kaltinu ir grauziu save....visi man sako - taip turejo buti, tu nieko negalejai pakeisti ir tt, bet as juk zinau kad galejau...ir ta kalte man liks visam gyvenimui...zinoma, guodziu save kad turiu du maziukus, jais reik rupintis, kad negalejau sedeti istisai ir saugoti teveli, bet....bet paskambinti tai juk galejau dazniau....pernai buvau siaubingai pikta kad jis taip pasielge kai man paskutines nestumo savaites...siemet nieko panasaus nejauciu...tik begalini skausma ir gailesti....jei pykciau, gal butu lengviau...o as taip tikejausi, kad tie anukeliai kuriais jis taip dziaugesi suteiks jam jegu gyventi....deja neuzteko ju meiles...
na, siandien tai mano mintys dar gan sviesios, tevelis gyveno kaime, paliko dideli uki, reik viska tvarkyti. Kol vaikstau su vaikiukais lauke, vis galvoju, ka noreciau padaryti, kokkius jo darbus reiktu uzbaigti, ka jis butu norejes padaryti...Tai suteikia jegu ir prasmes, netgi kazkokio dziaugsmo ir sviesos...bet zinau kai savaitgali nuvaziuosiu i kaima ir vaiksciosiu jo ismintais takeliais vel visas skausmas uzgrius mane...o negaliu netgi ramiai paverkti...nes aplink laksto du mazyliai, reik jais rupintis, jie juk nesupranta...o ir ju gimtadienis uz keliu dienu...ech...ir kodel taip turejo nutikti.....
beje, gal kas zinot koki dvasiski (kuniga ar vienuoli) su kuriuo galima butu apie tai pasikalbeti....

Laikykis. Nebus lengva. Pasimelsk. Kalbėkis su Tėveliu mintimis. Linkėk Jam meilės ir ramybės

Uzuojauta visoms netekusioms teveliu laikykytes merginos viskas susitvarkys, tiesiog tikinkite save, kad taip buvo lemta.......
ir zinokit tikrai laikas gydo zaizdas ir padeda su tuo susitaikyti..... sakau tai is patirties, kadangi savo tevelio netekau jau pries 10 metu o man tada buvo tik septyneri tuo metu mazai ka galejau suvokti, kas ivyko juo lab gilintis kodel taip ivyko, ypac kai jis mire ne sava mirtimi, o tiesiog pasisalino is gyvenimo kilpos pagalba sio jo poelgio negaliu pateisinti iki siolei , kadangi paliko mama su dveis vaikais kazkuriuo metu jauciau tik gailesti ir tustuma, kartais atsirasdavo pyktis, o db pati nezinau ka jauciu.... tai nebepaaiskinama, viskas tiesiog persipyne...... Tik viena galiu pasakyti, netekus artimo zmogaus lieka tik geri prisiminimai, visa kas kazkada skaudino db net nebeprisimenama.... Todel taip ir sunku susitaikyti su netektim.... Laikykimes visos kartu ir isipasakokime, bus daug lengviau

Teti man taves taip trūksta....
Mergaitės besitvarkydama radau saugiai padėta prieš du metelius įrašyta cd diską. Sunučio krikštynos ir pirmas metukų jubiliejus. Ten tokios džiugios akimirkos, šypsenos, juokas visų, o aš sėdžiu ir raudu Tėtukas laimingiausias diedukas pasaulyje laikė sako atžalėlę anūkėlį su tokia begaline meile. sunutis spirgėjo kėdėje žiūrėdamas mama žiūrėk diedukas gyvas dabar diedukas danguj Širdis verkia krauju už tokią neteisybę neišgelbėjo jo. Kaip nepasitikiu gydytojais ne tas žodis,o jis taip troško gyventi tikėjo seubingai daktarais, kad išgelbės jo gyvybę. Tetyte myliu teve beproto ilsėkis ramybėje

Nors praėjo jau daugiau kaip metai, o aš dar negaliu patikėt, kad nėra mano nei tėčio, nei mamos (abu išėjo vienas paskui kitą su 2 mėn. pertrauka). Regis, tai kažkokia nesąmonė ir tuoj tuoj šis sapnas baigsis. Mamą sapnuoju dažmokai, visada linksma. Tėčio nesapnavau nei karto - keista kažkaip.
Gyva į žemę nesulysiu, todėl reikia toliau gyvent. Laikykimės visos drauge, pasiguosdamaos - bus lengviau.

Gryda, tik isivaizduoti galima kiek skausmo teko patirti...Laikykis..
As niekaip negaliu atsigauti, bet tai turbut naturalu, juk netekau pacio brangiausio man zmogaus ..
Viena karta ir as sapnavau Teveli, jis juokesi sapne, taip nuosirdziai ir skaniai , sapnas buvo toks tikroviskas, kad prabudus porai sekundziu buvau pamirsusi ta skausmo jura, kurioje maudomes ir patikejusi, kad mes ir vel visi kartu... gaila, taciau tai truko vos keleta sekundziu...
Dabar vis neiseina is galvos man tas sapnas.