Nėštumas brandžiame amžiuje (40+)

Aš taip pat studijuoju. Egzaminams pasiruošt tikrai laiko apsčiai, ypač kai tv nežiūrimas visą laisvą laiką ir kai buitis nėra sustabinama iki kiekvienos dulkės pakėlimo lygo. Paskaitos neprivalomos, nors aš lankau, nes vaikai kas mokykloj, kas darželyje, egzaminas trunka maksimum valandą, bibliotekoj sėdėt nėra prasmės, nes bet kokią reikiamą medžiagą susirandu elektroniniam pavidale, arba atsišviečiu, arba knygas užsakau ir nuvažiuoju tik pasiimt. Su vaikais spėju užsiimt tiek, kiek jiems to reikia, ant galvos nelipu nei aš jiems, nei jie man. Buitis, maisto gaminimas ir pan. dalykai - ne viena juk gyvenu.

O į temą - jei moteris sveika, kodėl gi ne?

Raktazodziai "vaikas kas mokykloje, kas darzelyje". Jie gi ne nuo gimimo ten eina, tiesa? Truputi paauginti? Tai ne 18-19-20 Jums? O jei vaikai visai mazi butu, kur jie butu kol mama i mokslus pasinerus? As suprantu kad imanoma, bet as manau kad tai ne "suderinimas" (daugelio atveju) bet "kompromisas", o jei pagalvot- kompromisas tai abiem pusem netinkamas sprendimas.

P.S. o Jus dirbat ar tik mokotes?

Pati būčiau pasirinkus,ir aš ir jis jau seniai galvojom kad tai studijuosim

Aš gimiau, kai mano mamai suėjo 40. Ir žinokit sveika, be apsigimimų ir dar plius sutariam puikiai ir jokie kartų skirtumai nekankina, kaip kitiems atrodo.

Ne, ne nuo gimimo, aš ir nedirbau, kai jie gimė Gaila aišku, bet jau senokai ne aštuoniolika. Tačiau su vyresnėliu ant rankų kitus mokslus krimtau - netrukdė Ir ką reiškia, kur vaikai būtų, kol mama į mokslus pasinėrusi? Na gi vaikai dar ir tėvą turi.

Lietuvių kalbos žodynas: kompromìsas sm. (2) Š, DŽ susitarimas, abiem pusėms nusileidžiant: Kompromisai kompromisams nelygu. Reikia mokėti analizuoti kiekvieno kompromiso ar kiekvienos kompromisų rūšies aplinkybes ir konkrečias sąlygas rš. Žinoma, eiti į kompromisus ne visada malonu rš.

manau siaip vaikai neduodami, nesvarbu koks amzius

Man 38, laukiuosi, irgi abejojau, ar reikia trečio, bet kai paskaičiau, kad tokiame amžiuje pastojama vidutiniškai per 14 mėn., nieko nebelaukiau. Ką gi, man pasisekė, pastojau trečiam cikle. Kol kas niekuo nesiskundžiu, tikiuosi lengvai išnešioti ir pagimdyti. Matavo sprando raukšlę, viskas gerai, tai pas genetikus eiti atsisakiau, vis tiek aborto nedaryčiau.
O koks nuostabus jausmas lauktis tokiame amžiuje , dėkoju Dievui už kiekvieną akimirką, vaikštau palaimingoj būsenoj, nei nervų, nei stresų, nei priekaištų vyrui ir aplinkiniams, kaip su ankstesniais nėštumais.

Ir as taip manau.
Jie tiesiog ateina kai to nori ir neklausia musu

As manau, jeigu jau Dievas dave vaikeli, tai nieko kito nelieka, tik gimdyti. Nebent gydytojai rastu labai didelius apsigimimus. O ten, kad vaikui bus geda del senu tevu ir pan., ka darysi, teks isgyventi, bet negi del to zudyti leliuka???

Nesusilaikiau nepasisakiusi

Tiek mano tiek vyro giminėje yra pavyzdžių kai gimdoma ankstyvame amžiuje bei vėlyvesniame, nieko neturiu prieš abu variantus, kaip kažkuri rašė, kad visi mes bręstame skirtingai ir visiems ateina savas laikas. Na jeigu jau virš 40, gal jau pagalvočiau visgi ar verta, jeigu apie 50 jau daugia dvejonių, tačiau čia nerodiklis, nes šiais laikasi ohoho kokių moterų būna, net jaunoms dar toli iki jų Bet jeigu moteris jaučiasi gerai, o gydytojai neranda jokių kliūčių nei vaikeliui nei motinai, tai tada viskas įmanoma

Bet kitu atveju, kai kažkuri čia puolė dėl to, kad jauna mama skriaudžia savo vaikus, kai jai reikia ir dirbti ir mokytis ir vaikai yra mėtomi visiems auginti, galiu pasakyti tik, kad nepatyrus to tikrai negali taip kategoriškai teigti kad yra vienaip arba kitaip. Pati kai laukiausi pirmo vaikelio, man buvo 24 metai, tuo metu ir dirbau ir mokiausi dieniniame, žinoma pasigimdžius liko tik mokslai, tačiau neturėjau nei močiutės, nei mamos, nei tetų, nei kaimynių, kurioms galėjau palikti vaiką, tik vyras, todėl galiu drąsiai sakyti, kad auginau pati savo vaiką ir mokiausi. Vyras mokytis nepadėjo kai reikėdavo vykti į paskaitas ar egzaminus, vyras pabūdavo valandą ar dvi su vaikiuku, tačiau prieš tai jį pamaitindavau ir kol būdavo mažas tiesiog kol jis miegodavo aš jau grįždavau, kai paaugo, vaikui pačiam atsirado didesnis noras bendrauti, o vaikui bendravimas su tėčiu tikrai yra reikalingas, todėl ta valanda ar dvi su tėčiu tai tiesiog puiki galimybė vaikiukui praplėsti akiratį nuo mamos Per tą laiką išsilaikiau visus egzaminus, paračiau magistrinį ir jį apsigyniau, galiu atkreipti dėmesį, kad mano mokslams reikalinga buvo ir laboratoriniai-praktiniai darbai, iš jų gavau ir savo magistrinio darbo rezultatus, tad mes su vaikiuku kuo puikiausiai visus darbus darėm abu - kol jis pamaitintas miegojo aš dariausia savo laboratorinius tyrimus, kai pabusdavo pabūdavau su juo ir taip sukdavosi ratas Nesakau, kad buvo lengva, tekdavo mokytis naktimis, kad dienomis neatimti laiko iš vaiko, bet kai nori viskas įmanoma Beje darbas buvo vienas iš geresnių todėl pasiūlė tęsti mokslus doktorantūroje, ką sėkmingai dabar ir darau - tęsiu studijas ir dirbu. Vaikas lanko darželį, yra labai bendraujantis ir protingas berniukas. Todėl nereikėtų nuvertinti jaunų mamų, kurios pasirenka vaikus auginti kai reikia ir mokslus pabaigti ir darbus dirbti. Nes aš manau, kad man sekėsi dėl to, kad buvau dar palyginti jauna ir turėjau daugiau energijos negu dabar, šiuo metu tokios avantiūros atsisakysiu Dabar laukiuosi antro vakelio, bet planuoju imti akademines, nes dabar jau bus dvi poros dėmesio reikalaujančių akyčių Tačiau kas čia mane žino, gal pasiėmusi mažiuką vėl lėksim mokslų atradinėti svarbiausia, kad tas kuriam manęs reikia labiausiai būtų prie manęs, nes didysis jau savarankiškas, ne visada jau ir ranką duoda

Atsiprašau, kad taip išsipėčiau, tiesiog norėjau paaiškinti situaciją ir pateikti pavyzdį
Bet visgi manau, kad nuomonė visada šiuo klausimu bus dvejopa - už arba prieš. Tačiau tik juoda arba tik balta irgi negali būti.

Šaunu Aš gimiau kai mamai buvo 35m. kartų skirtumas ir išvis pasaulėžiūra labai skiriasi... Ir tai labai trukdo.. Pati nedrįsčiau tokiam amžiuje gimdyt vien dėl nesutarimų, bet paradoksas: kaip tik tokiame amžiuje sąmoningai ir užsinorėsiu vaikų, o iki tol vargu

koks baisus temos pavadinimas nesijauciu sena. nei kaip mama, nei kaip moteris.

pirmaji gimdziau 36, antraji - 38, laukiames treciojo. kai gimdysiu, busiu 41. visi esam sveiki ir laimingi. mokslai seniai baigti, karjeros padarytos, buitis sutvarkyta, issilakstyta, pasaulio pamatyta. mociuciu ir seneliu, kurie galetu padeti, neturim. visur visada su vaikais. viska kartu darom. rupinames, kad butume sveiki ir zvalus. ziurime, ka valgome. bent triskart per savaite su visais vaikais einame i sporto kluba. visos atostogos, keliones - kartu su vaikais. net minties nera kazkam juos palikti.

i musu vaiku darzeli dvi vokieciu seimos, kurioms gerokai virs 40, atveda savo 4-5 metu vaikus. taip pat norvegu seima, kurioje teciui apie 50, mamai gal kokie 47. ir dar viena seima, kurie pries 3 men, budami 41, susilauke sveikos, grazios mazyles (vienam broliukui vos 4 metukai, kitam - 18).

ziuriu i tas seimas ir matau, kad artumas tarp tevu ir vaiku ne nuo amziaus priklauso.

tiesiog lietuvoj dabar toks gyvenimas, kad zmogus labai anksti senas jauciasi. 40-metei jau nelegva darba susirast, jau per sena. vaikus gimdyt irgi per sena. kas belieka tada? kuo esi vyresnis lietuvoje, tuo nesaugesnis - valstybe nevertina ir nesaugo. seimu neremia, pensininku nebrangina. o mociutes ir proseneles musu gimde, kiek galejo ir kada galejo, kaip gamta dave - nuo 18 iki 50. seimos dideles buvo. vakaruose dabar irgi 3-4 vaikai nera retenybe. tai kada speti tuos maziukus pagimdyti, jei ne brandesniame amziuje?

norvegijoje amziaus, kada susilaukiama pirmagimio, vidurkis, sparciai kyla ir jau pasieke 30 metu. tad linkiu "vyresnems" mamytems nestresuoti ir nesendinti saves, o save priziureti, sveikai maitintis, daugiau judeti, kad ilgai isliktume jaunos savo vaikuciams