Svetimi bučiniai kūdikiui

nu cia tai siaubas visiskas

as dar tik turesiu leliuka uz savaites kokios (bent jau taip tikiuosi ) bet va kaip reikes duoti anytai paimti i rankas tai net neisivaizduoju... palaikyt kazkaip reikes duot, bet neduok dieve prades buciuot ar dar kokia soskyte nuciulps ir ikis i burnyte tai bus shakes tada

nu man tokie dalykai kaip soskyte nuciulpt ar is savo burnos maista duoti ypac jei tai daro kazkas is pasaliniu brrrrrrr... bet nuo soskes mes jau atpratom tai tas nebegresia o maitinu tik as arba tetis tai man del to ramu, o kad anyta viena bucki duos tai cia nieko tokio retai mato va svetimiem tai as neduodu buciuoti o jis ir pats kaip tikras vyras nemegsta buciuotis

nepatinka man kad kiti buciuoja,bet pasakyti kad nebuciuotu nedrystu kazi kodel patys nesusipranta? as niekad nebuciuoju svetimu vaiku

As irgi prisijungiu prie tu mamyciu, kurioms nepatinka, kai kiti myluoja ir buciuoja. Ir kai kazkas kitas paima ant ranku man kazkodel suvirpa sirdis - atrodo, kad gali iskristi is ranku musu maziukas. Tik nezinau, kaip svelniau pasakyti tiems, kurie sugalvoja pabuciuoti vaikiuka, kad to nedarytu, nes manau kad gali isizeisti.
Na dar jeigu pamatyciau, kad kazkas zinduka nuciulptu, tada jau turbut truktu kantrybe ir isdeciau viska, kaip turi buti

kai bucuoja, miliuoja mano sunu, man labai nesmagu, ypac kai ji panesiojo kazkokia itin isiskvepinusi moteriske, tai paskui vaikas ja smirda, na jos kvepalai.
ir siaip labai nepatinka, kai svetimi ima ant ranku, bet galvoju, juk jis turi pratintis prie visu zmoniu, tad ir sedziu dantis sukandziusi

Na kol kas zuikį bučiuojam tik aš ir tėtukas. Bet kai pagalvoju kad kiti pultų kad ir į žanduką bučiuoti, net šiurpas nupurto... Nors ne, mano sesuo jį gi kai pakibina, tai kartais ir į žanduką pabučiuoja, tai jai negaila Savo mamai irgi leisčiau. Bet kitiems neduočiau.

Dabar prisiminiau kaip vyro sesuo atėjo į gimdymo namus lankyti pirmąją dieną po vaikučio gimimo ir jau tik įžengus pro duris buvo aišku, kad tik ką rūkė.. Tai net vaiko nenorėjau duot į rankas Bet daviau - gi vis tiek vyro sesuo jau kaip ne kaip... Tik pikta, kad pati turėdama mažą vaiką negalvoja, kad negerai lankyt 1 dienos naujagimį prieš 2 minučių parūkius..

Jūsų vietoje ne tik būčiau neleidusi į rankas naujagimio paimti, bet ir artyn prieiti, juk kvėpuoja dar dūmais, ką tik prisirūkiusi, o kūdikio noselė ir taip jautri, ką jau kalbėti apie dūmų žalą, jums juk ir pačiai nemalonu užuost tokią smarvę. Kas per žmonės, na tikrai...

Na, vaiko tėvo tėvams tai labai nenoriu vaiko į rankas duoti, ir kad bučiuotų tuo labiau. Bet bijau ką nors pasakyti, nes iš viso šitų žmonių bijau. Tik kartą pasakiau, kad neteisingai vaiką laiko, nes sodinasi ant rankos šitokį mažutį...
Jei galėčiau, tai apskritai jų gyvenime nematyčiau. Nuo pat mūsų pažinties griovė santykius, vos sužinoję, kad draugauju su jų sūnumi, nors manęs nei akyse nematė, nei pažinojo juk. Kaip galima šitaip nekęsti žmogaus, kurio net nematei ir visiškai nepažįsti?.. Pirmą kartą susitikom tik po gimdymo... Visą laiką griovė mūsų santykius ir besikuriančią šeimą, ir jiems pavyko. Vos sužinoję, kad aš nėščia, liepė mane palikti, o ką tik gimus, dar paklausė savo sūnaus: ar tu įsitikinęs, kad čia tavo vaikas? Bet kažkokiu būdu per naktį tas nekenčiamas daiktas mano įsčiose patapo reikalingu anūku, jau ir pamatyt panoro, veržėsi, vos ne persekiojo, vaiko tėvo telefonas netilo, nedavė atsikvėpt po gimdymo nei kiek (leidau, kai jau buvom namuose, nes užterorizavo negyvai. Dėl mano pačios ramybės).. O savo sūnui uždraudė su manim bet kokius santykius, o tas, nežinau, ar pats taip jų bijo, ar ne taip ir mylėjo, ir pakluso, nors dar gimdymo namuose pats prašė pradėti viską iš naujo... Žodžiu.. nuo tokių žmonių tik į pasaulio kraštą pabėgti norisi.
O dėl kitų, tai man negaila, kad seserys, mano mama ar draugai (kurie yra puikūs, švelnūs žmonės ir jais visiškai pasitikiu) ima kūdikį, ir pati kartais paprašau.Su svetimais nebendraujam, bet šiaip neleisčiau svetimiems vaiko myluoti, ir šiaip nemalonu, ir nežinia, kuom serga, dar apkrės. Juk per orą ir seiles, kurios ir kalbant į orą patenka, gali pernešti ligas, ką jau kalbėt rankas..

Ojeja kaip sunkiai ištveriu kai svetimi tik ant rankų ima, o jau bučiuot tai net drebu, kad kas nesugalvotų. Na aš tai žmogelis paprastas, man vaikas svarbiau ir šitoj vietoj kultūros aš neturiu, sakau tiesiai šviesiai, jokių bučiavimų, per mažas. Nes mandagumas gali daug ir vaikui ir mamai kainuot, jei vaikiukas kuo užsikrės, - nė vieno iš tų bučiuoklių bemiegę naktį šalia bebus

Man negaila kai kiti ima kudiki i rankas, jei teisingai ima ir visiskai negaila jei anyta pabuciuoja rankyte ar kojyte vyro tevai labai myli savo anukele
visiskai svetimiems vaikucio neduodu, todel ir buciuotis galimybiu jie neturi

as niekam nei y rankas savo kudikio neduodu, o apie buciavima ne kalbos nera.
aisku teveliui leidziu

Mano ir anytos santykiai,svelniai tariant,siaip sau,bet man negaila,jei ji pamyluoja ar pabuciuoja SAVO anukelius.Negaila,jei mano mama ar tetis pakstelna jiems i zandukus,seneliam anukai didziausias dziaugsmas.Draugems duodu ant ranku palaikyt,o geriausia is ju pakstelna mano leliukam i rankutes,ypac dukruze svyti ta teta pamacius. .Praeiviam gatvej,ar kaimynam tai buciuot/myluot neleisciau

duodu savo tevams ir anytai kiti patis nelenda supratingi...
Papildyta:

nu blyn visai jau cia n i tema snekat apie anytas santykius