Sako, kad kiekvienam individualiai - vienam lengva mest, kitam sunku. Mano galva, svarbiausia motyvacija.
Su pirma mečiau, kai tik sužinojau. Buvau rūkius kelis metus (praktiškai, išvis be stažo)
Buvo lengva - sužinojau, ir nustojau. O ir draugų kaip tik nepasitaikė, nes ištekėjus atitolom.
Kai baigiau maitint, rūkyt pradėjau vėl.
Dabar vėl mečiau, kai tik sužinojau, kad laukiuosi (maždaug 7 m. rūkymo)
. Ir vėl nesunkiai. Sunkiau buvo tik tas, kad draugai aplink rūkė, o aš kaip nerūkanti pradėjau atrodyt KEISTAI
Tai pradžioj eidavau pastovėt už kompaniją - vis vaikščiojau aplink, bandydama surast, į kurią pusę dūmai neina, ir burbėjau, ko čia taip smirda
Tikiuosi, kol maitinsiu
kainos pakils tiek, kad daugiau nebepradėsiu
- bus kita motyvacija.
Tai va, todėl ir manau, kad svarbiausia - motyvacija. Jei būčiau rūkius nėštumo metu, sąžinė mane būtų negyvai sugraužus.