QUOTE(Siela_01 @ 2008 10 05, 20:18)
kokia skaudi ir artima tema...kaip aš jus visas čia esančias suprantu...
aš apie vyro nevaisingumą sužinojau praėjus metams po vestuvių - ir džiaugiuosi, kad sužinojau po vestuvių, nes bent nebereikia savęs klausti KIEK STIPRIAI aš jį myliu. Dabar turim ką turim - mes bent žinom nevaisingumo priežastį, ir žinom, kad nei vienas nekaltas dėl to - yra jau kaip yra. Esu tikinti, ir tikrai nesvarstau kitų vyrų galimybių...
per šiuos metus beveik 80% artimų draugų susilaukė arba kaip tik laukiasi savo pirmagimių...nesmagu, nes po kiekvienos tokios draugams džiugios žinios net negaliu tikrai nuoširdžiai su jais pasidžiaugti...bet manau jūs visos žinot kokios sunkios tokios akimirkos...
grįžtant prie donorų temos - per pirmą pokalbį apie tokią galimybę, vyras griežtai pasakė NE...paskui pasitaisė, kad kol kas ne...gal ir keistai atrodys, bet per šiuos metus mes nei karto nepalietėm temos apie nevaisingumą...aš bijau pradėti kalbėti ir jau nebežinau ką jis galvoja...
atsiprašau, kad nuklydau ir nuo temos, bet pradėjus rašyti tiesiog norisi kažkur išsilieti, nes daugiau tiesiog nėra kur ir su kuo...o nuo to užsisklendimo savyje jau atrodo pradeda stogas važiuoti
aš apie vyro nevaisingumą sužinojau praėjus metams po vestuvių - ir džiaugiuosi, kad sužinojau po vestuvių, nes bent nebereikia savęs klausti KIEK STIPRIAI aš jį myliu. Dabar turim ką turim - mes bent žinom nevaisingumo priežastį, ir žinom, kad nei vienas nekaltas dėl to - yra jau kaip yra. Esu tikinti, ir tikrai nesvarstau kitų vyrų galimybių...
per šiuos metus beveik 80% artimų draugų susilaukė arba kaip tik laukiasi savo pirmagimių...nesmagu, nes po kiekvienos tokios draugams džiugios žinios net negaliu tikrai nuoširdžiai su jais pasidžiaugti...bet manau jūs visos žinot kokios sunkios tokios akimirkos...
grįžtant prie donorų temos - per pirmą pokalbį apie tokią galimybę, vyras griežtai pasakė NE...paskui pasitaisė, kad kol kas ne...gal ir keistai atrodys, bet per šiuos metus mes nei karto nepalietėm temos apie nevaisingumą...aš bijau pradėti kalbėti ir jau nebežinau ką jis galvoja...
atsiprašau, kad nuklydau ir nuo temos, bet pradėjus rašyti tiesiog norisi kažkur išsilieti, nes daugiau tiesiog nėra kur ir su kuo...o nuo to užsisklendimo savyje jau atrodo pradeda stogas važiuoti
suprantu tave ir as,musu situacijos tokios pacios,apie nevaisinguma vyro suzinojom irgi praejus metams po vestuviu...iseje is gydytoju sedejom masinoj ir kalbejom ne apie donora,bet apie ivaikinima,mano pageidavimas buvo tik toks,kad butu mergyte su graziom zydrom akim kaip pas vyra
o paskui po pasiulytos galimybes su donoru daryt svarstyt pradejom ir ta varianta,aisku labiau iniciatyva rodziau as,o vyras is meiles man tiesiog pritare,o po 2 nesekmingu IUI sustojom ir netgi 3 metams,o tada jau vyras pribrendo vaiku turejimui,jei taip galima pasakyt ir dabar yra pilnai pasiruoses tam,vaikelio nori gal net labiau negu as,taip,kad duok jam laiko pamastyt,vyrams jo dazniausiai reikia daug daugiau...ir bandyk su juo apie tai kalbet,mano vyras irgi labai uzdaras,bet as gyvenu su juo jau 6 metai,tai moku prieit,kiekviena mes zinom,kaip prakalbint savo vyrus ir nors kartais tam reikia daugiau pastangu,bet tai tikrai imanoma...mes tai dabar gydomes UK cia privalomos buvo 2 sesijos pas psichologa,tai is po to vizito jis dar labiau apie tai su manim kalbejo...del donoro jis dabar sako tik tiek,kad vaikelis bus jo,mes tiesiog istrinsim ta donora is atminties ir jis nori,kad vaikeli jam pagimdyciau as pati...taip kad duok viskam laiko,o jei reikia supratimo ar paguodos rasyk cia,gali ir man i AZ,pabendrausim
