Kartu...

"Ar galiu tave pabuciuoti?" Tas klausimas nuskambejo taip vaikiskai, bet grazesniu zodziu nebuvau girdejusi.

Kad ir kaip keista, vienas kita atradom internete... Pradzia buvo juokinga, tuo metu as dar vis mylejau savo pirmaja meile. Taciau zmogus su kuriuo emem susirasineti buvo toks savas ir mielas. Po keliu menesiu apsikeitem numeriais. Prasidejo susirasinejimas. Paskambino. Pirma karta isgirdus balsa net atsisedau... toks vyriskas ir rodos pazistamas iki sielos gelmiu. Kalbedavomes po valanda ir daugiau. Gyvenom kituose miestuose. Viena karta pasiule susitikti. Nesipriesinau. Paskyre pasimatyma autobusu stoty, o ir atejo ne vienas, su pusbroliu. Tas kartas buvo toks juokingas. Jau pasibaigus pasimatymui gavau sms, tikriausiai nebenoresiu jo matyti... Atsakiau, kad noresiu, o is tikro likau suzaveta jo rankomis - tokios nuostabios. Vis dar kalbedavom, rasinejomes. Isvaziavau dirbti i kita miesta. Viena diena paskambino, atvaziuoja. Pasimatymui nesiruosiau... Jis buvo su visa savo seima, sedejom kavineje, gurksnojom. Veliau jau gerokai sutemus patraukem link juros. Pirma karta jis mane apsikabino. Jo rankose pasijutau maza maza mergaiciuke. Taip visada norejau jaustis vyro rankose - saugi bet nesuvarzyta. Ta pacia nakti ivyko musu pirmasis kartas. Ta naktis pakeite musu santykius. Tai buvo tobulas vyras visomis prasmemis. Jauciau kad isimylejau, taip kaip gyvenime nebuvau isimylejusi... Praleidom dar viena nuostabia diena kartu. Maudemes juroje, vaiksciojom tyledami ir zvelgdami vienas kitam i akis, jo rankos nepaleido manes ne akimirkai. Viskas vyko zaibisku greiciu... Ir vakaras atejo visai nelauktas. Nebuvo zodziu, nebuvo asaru ir pazadu, tiesiog zinojom, viskas turi vykti savaime... ilgi pokalbiai telefonu, vel sms... Iki siol turiu kiekviena isaugojusi... Ir pirmasis barnis. Susipykom, issiskyrem. Praejus kiek laiko parasiau laiska. Galbut tai buvo kvaila is mano puses, bet tiesiog fiziskai ilgejausi musu pasnekesiu, viso kas buvo taip sventa ir nesutepta. Paskambino. Kalbejom ilgai, naktis pasirode per trumpa issakyti viskam. Susitarem susitiksim. Vaziavau traukiniu. Keliai drebejo, galvojau mirsiu. Pasitiko stoty. Abu jautemes nejaukiai. Vienas kitam turejom tiek daug visko pasakyti, o zodziai strigo. Nutarem, kad vaziuosim prie ezero. Sustojom, gerem sampana. Maciau kaip jis norejo mane pabuciuoti, bet nedriso. As norejau buti pabuciuota, bet... "Ar galiu tave pabuciuoti?" Tas klausimas nuskambejo taip vaikiskai, bet grazesniu zodziu nebuvau girdejusi. Tik linktelejau ir pajutau jo lupas ant savuju... Ta vakara nieko daugiau neivyko. Nutarem, kad pabandysim viska is pradziu, neskubant...
Po metu apsigyvenom kartu...
Dar po metu prisiekem vienas kitam amzina meile mazuteje baznyteleje, jaukiame draugu ir seimos rate. Kaip siandien pamenu, kunigas klause kodel as sypsausi? Ir kaip gi galejau nesisypsoti, kada salia manes stovejo pats mylimiausias zmogutis? 
Galbut jis ne tas prisiekes romantikas, taciau man taip gera jausti kiekviena karta grizus ir darbo jo lupas ant nosies galiuko, rankas ant augancio pilvuko... Tai tas zmogus su kuriuo romantika nesibaigia kasdienybeje...