Psichologas Vilniuje

Ar manot tik naujoves padeda?

Oi, negaliu, vėl tu kiši tą Kepenį. Galiu atsakyti iš praktikos - man ne padėjo, o pakenkė. Jis ragina atsisakyti vaistų, o tai galima prilyginti nusikaltimui. Kai žmogus nutraukinėja vaistus, jo depresija po to žymiai sunkiau pasiduoda gydymui. Nejuokink tu su savo Kepeniu - man buvo tragiškai blogai ir vis blogėjo, o jis vis plekšnodavo per petį ir man aiškindavo, kad man vis geriau. Jis juk neturi jokio mediko išsilavinimo. Jeigu tau teko girdėti, žmogaus skleidžiamos žinios yra vertinamos pagal tai, kiek kartų jis yra cituojamas pripažintuose užsienio leidiniuose. Parodyk nors vieną tarptautinį žinomą leidinį kur jis pacituotas. Ten tikra šarlatanų mokykla, o pas tavo Kepenį gal ir gera fizinė sveikata, bet tik ne psichinė.

Kepenis - juk joks gydytojas, jis tarybiniais laikais baigė Kauno kultūros institutą (KKI), o KKI tais laikais tikrai neturėjo reputacijos tarp institutų, i jį stodavo tie, kurie niekur kitur įstoti nesugebėdavo, šį institutą ir visokie banditai baigdavo. Kepenis dirbęs fizinio lavinimo mokytoju, ką tai turi bendro su psichiatrija ar psichoterapija?

Kacergio zodziai tariant, depresija issivysto del ilgalaikio bergzdiu minciu po galva varinejimo, todel net ilgalaikis sedejimas prie kompiuterio ir dalyvavimas diskusijoje blogina situacija.
Todel siulau baigti siandien diskusijas sia tema ir uzsiimti sportu: skalbimu, lyginimu, kambario tvarkymu, grindu plovimu, sokiais, seksu taip pat.

Aš nesu nusistačius prieš sportą. Sutinku, kad sportas gerai, jis gerina nuotaiką, pasportavus lengviau užmiegi, jis tikrai atitraukia nuo pašalinių minčių, sportuojant išsiskiria laimės hormonai - endorfinai. Bet jei būtų taip viskas paprasta, nebūtų iš viso depresijų. Kaip tu manai, kodėl man prasidėjo depresija, kai man buvo 22 metai, nors aš tuo metu intensyviai sportavau - vaikščiojau į aerobiką, baseiną, treniruoklių salę? O dabar beveik nesportuoju ir man nėra jokios depresijos? Tiesiog mano atveju nebuvo jokio tarpusavio ryšio tarp depresijos ir sporto. Minėjau, kad buvau pas Kepenį ir laksčiau krosus kiekvieną 6 val. rytą, stropiai dariau mankštą, o man tik blogėjo - kol jau tiesiog negalėjau mankštintis, nes nesugebėdavau pakartoti rodomų pratimų, nes prie depresijos sutrinka dėmesio koncentracija, lėtėja reakcijos. Ir jausdama, kad su manim tikrai kažkas negerai, tik dar labiau grimzdau į neviltį. Ypač erzino aplinkinių nesupratingumas - kodėl tu tokia liūdna, kodėl nevažiuoji į ekskursijas, kodėl nevalgai, o man tik norėjosi pabėgti nuo visų žmonių ir likti vienai. Apskritai prie depresijos aš labai blogai jausdavaus su žmonėmis, nes tuo metu negalėdavau išreikšti savo jausmų, minčių, kaip aš galėdavau paaiškinti kas man yra, jei pati nesuprasdavau kas su manim darosi, o bet koks susidūrimas su kitu žmogum man sukeldavo bereikalingą įtampą ir stresą. Jei įprastam gyvenime buvau linksma, optimistiška, veikli, komunikabili, ekstravertė, tai susirgus depresija viskas apsiversdavo 180 laipsnių kampu - aš tapdavau padidinta intravertė, iš viso nekalbėdavau, nuolat tylėdavau arba verkdavau, bijodavau žmonių, viskas aplink nusidažydavo juodom spalvom. Tu rašai einam tvarkytis vietoj sėdeję prie kompo. Tai dabar aš galiu kiek nori sėdėti prie kompo, man depresija neprasidės, aš jau ketvirti metai jaučiuosi puikiai ir tik vaistų dėka. O kai būdavo depresija aš paprasčiausiai neturėdavau nei fizinių, nei dvasinių jėgų tvarkytis, aš norėdavau tik numirt, niekur nematydavau prasmės, aš i tualetą neturėdavau jėgų nueit, laukdavau iki tol kol negalėdavau daugiau kentėt. Kiekvieną rytą prabusdavau su neviltim - dar turėsiu iškęsti vieną dieną. Man depresija prasidėdavo be jokių objektyvių priežasčių. Priežastis viena - biocheminė, serotonino trūkumas smegenyse. Tavo minėtas Kačergis tikrai prastas specialistas jei taip paprastai paaiškina ligą - tai gal ir vėžys prasideda nuo bereikalingų minčių? Toks pasakymas tikrai nejautrus ir netaktiškas. Pats to neišgyvenęs, tikrai negalėsi suprasti kito. Aš ir pati jau nebeatsimenu ankstesnės būsenos, tik miegodama susapnuoju ir siaubo apimta prabundu, tada lengviau atsidūstu: "ačiū dievui, neprasidėjo". Tu nemaišyk sigita beata blogos nuotaikos, kuri irgi dažnai pavadinama depresija su liga, klinikine depresija. Nes tu bandai paneigt mokslą, sukurtus specialius vaistus gydyti tai ligai, visas mokslines teorijas. O gal pagal tave, medicina iš viso ne mokslas, paneikim visą medicinos pažangą, grįžkim į pirmykščių žmonių lygį ir gydykimės sportu bei žolelėmis?

Kaip tikrai gerą specialistą (man asmeniškai jis labai padėjo) galiu rekomenduoti psichiatrą Ramūną Aranauską. Beje, jį šiandien kaip tik rodė per TV3 laidą "Sveikas žmogus". Jis šiuo metu yra Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų psichiatrijos skyriaus vedėjas. Šis skyrius nesenai atsidarė, yra atviras, jaukus, nedidelių palatų, jame gydomos įvairios depresijos, įvairūs lengvi psichikos sutrikimai. Aranauskas - jaunas, tikrai malonus ir geras psichiatras, mokslų daktaras.

tai kur jos ieskoti? universitete?

gal kas telefona jos zinote?

Paskambink i Vilniaus universiteto psichologijos katedra ir pasiterauk kada ji buna. Kai bus pasiskambinsi ir manau susitardi del konsultaciju. Siaip pas ja gali reiketi palaukti, sunku buna iskarto gauti tinkama laika. Pabandyk.

Nepasakyciau kad Gailiene seimos problemu specialiste. Kriziu psichologija, savizudybiu temos daugiau jos. Bet siaip gera psichologe.

tam tikromis dienomis, tam tikromis valandomis virtualiai nemokamai konsultuoja čia Galima tartis ir dėl mokamų individualių konsultacijų

O gal galite patarti į ką geriausiai kreiptis jaunam vaikinui (kad jis galėtų jaukiai jaustis ir nesivaržyti), kilo problemos dėl nuolatinės psichologinės įtampos, galvos skausmų, susierzinimo.. gal psichoterapeutas padės
Ir kad kaina būtų iki 50Lt

O man įdomu, ar kokią realią naudą kas gavo lankydamiesi pas pscihologus? Ką jie daro??