Karjera ar vaikas?

Sveikos esamos ir busimos mamytes,

Turiu tokia problemele, kuri neleidzia man ramiai gyventi... Buciau dekinga, jeigu galetumete patarti, ka man daryti...
Kalbejau apie tai su vyru, su tevais, su draugem, bet noreciau isgistri nuomone zmoniu, kurie su manim nera susije... Nes vis tiek iki siol nezinau, ka man daryti..

Man 26 metai, esu istekejusi ~1,5 metu. Kaip ir pats laikas galvoti apie kudikeli ir pradedam su vyru galvoti ir noreti jo... Tik kad atsirado tam tikros ginekologines problemeles, tai dar vis delsiame, bet jau po kokio menesio manau, kad gydytoja „uzdegs mums zalia sviesa“ ir galesim pradeti bandyti pastoti:)

Bet... Pastojimui trukdo dabartine situacija mano darbe.
Dabartineje darbovieteje dirbu >3 metai. Pries 6 men. pakeiciau pareigas, perejau i kita skyriu, kur tikejausi, kad galesiu save realizuoti, ismokti daug nauju dalyku ir jaustis reikalinga. Bet, bet, bet.... Tai taip ir liko tik svajones. Vienintelis geras dalykas dabartinese pareigose yra tai, kad gaunu nebloga alga ir premijas, o visa kita yra vien minusai:
- Darbas neidomus ir nuobodus,
- Daznai nera to darbo apskritai (KAS IR YRA BLOGIAUSIA, nes psichologiskai tai mane zlugdo),
- Visiskai netobuleju,
- Nieko naujo dabartinese pareigose neismokstu,
- Kolektyvas labai issiskaldes i grupes ir sunku rasti bendra rysi, bendrauti,
- Jauciuosi taip, tarsi ten dirbciau viena ir nematyciau jokios naudos tame, ka darau,
- Mano nuomone, esu ten nereikalingas zmogus ir jeigu as buciau vadove, tai atleisciau toki zmogu kaip as is darbo...

Tai ka gi man dabar daryti?
Jeigu ne tai, kad noretume su vyru pradeti vaikeli, tai begciau is tos darbovietes jau seniai net nedvejodama ir ieskociau kito darbo kitoje imoneje.
Bet dabar esu pasimetusi ir nezinau, ka daryti:
- ar likti cia, pastoti ir iseiti dekretiniu (o po dekretiniu grizti i ta pati darba ir toliau kankintis..);
- ar is pradziu pakeisti darba, o po to tik galvoti apie dekretines (bet man jau 26 metai, plius ivairios problemeles ginekologines atsirado, gydytoja sako, kad reiketu gimdyti dabar..).

Bijau, kad jeigu neiseisiu is sito darbo, tai po dekretiniu tai padaryti bus dar sunkiau – man bus jau apie 29-30 metu, neturesiu jokios patirties, tai ka dabar darau, nepavadinsi jokia vertinga patirtimi, jau turesiu vaikuti ir kaip tuomet galesiu susirasti darba, kuris man teiktu pasitenkinima, na ir aisku finansiskai butu normaliai apmokamas???????

O jeigu keisti darba dabar... Jeigu pakeisiu darba ir naujoje darbovieteje pastosiu po 1-2 men. (nes labai tikiuosi ir labai stengsimes, kad nestumo nereiketu ilgai laukti..), ka tuomet daryti? Jeigu nebus pasibaiges bandomasis laikotarpis, tai reikes slepti nuo darbdaviu? O jeigu ir bus pasibaiges, tai bus tikrai nesmagu pranesti, kad vos pradejau dirbti ir greitai iseisiu dekretiniu...

Nezinau, Mamytes, ka man daryti... Labai noriu vaikelio, bet ir noriu, kad darbe viskas butu gerai, kad ejimas i darba man nebutu kancia...

Patarkite prasau....

Labai labai dekui.

Mano situacija buvo labai panaši... Ir metų buvo tiek pat
Vaikučio noras buvo didesnis už viską pasaulyje, todėl pastojau, išėjau į dekretą ir.... į seną darbą nebegrįžau
Darbo pasiūla šiuo metu yra tikrai netgi labai nemaža, taigi paauginusi vaikutį pora metų (kaip žada mūsų seimūnai), būdama rami ir laiminga mama, susirasi kitą darbą
Aš susiradau lengvai Ir džiaugiuosi, kad taip padariau
Sėkmės ir Tau

Mano situacija lygiai tokia pati buvo pavasari-vasara, bet mes apsisprendem, kad darbas palauks, reikia vaikucio. Pas mane jokiu problemu ginekologiniu nera, taciau vaikelio dar iki siol nera
bet manau, kad darbo nekeisk, bandyk is cia iseit i dekreta, o po to jau nebegrizti i sita darba sekmes

Zinai pas mane siuo metu kazkiek panasi i tavo situacija Tik tai tiek, kad dirbu idomu man darba, bet tikrai manau, kad i mano nestuma reaguotu nekaip- o darbe dabar sekasi Na bet mes su vyru visgi nusprendeme , kad metas antram vaikeliui Manau, kad ir tau reikia pastoti sename darbe. O amzius tikrai nera didelis, man siuo metu jau 27 . Galesi ramiai iseiti dekretiniu, 2 metukus pabusi namie . o per ta laika gali ieskoti kito darbo. Kai vaikeliui bus kokie 1 metai, gali pradeti lankyti kokius nors kursus, kad butu lengviau ieskoti darbo. Siuo metu tai tikrai nera tragedija. Linkiu tau sekmes ir didesnio pasitikejimo savo itavo vyro jegom!

Tau patarimai - niekur neik iš to darbo, jeigu fiziškai nepavargsti ir kaip sakai kad darbe neturi ką veikti, nes to darbo apskitai nėra - tai imk save lavinti. na gal skaityk knygas ar ką kitą, nžn (neįsivaizduoju kokio tipo darbas ir ką galima veikti)
Planuokit sau leliuką ir eik į dekretines. Kai leliui bus apie 1,5 -2 m. pasidarykit kitą lelių - turėsi du šaunius vaikučius ir gausi normalius pinigėlius. O per tą laiką aišku gali ir pasitobulinti ir gal būt pradėti mokslus eiti ir aišku pakeisi kitą darbą, kai jau reikės sugrįžti po dekretinių.
Mano situacija labai panaši. Vat norėčiau lėliuko, bet darbas ir sulaiko. Dirbu labai sunkiai - tiek fiziškai, tiek psichologiškai - esu naktinė seselė, skyruij tokiam, kad ojojoij: mirtys, supuvę valkatos ir tt.
Aš pražilau, nors man tik 26 m! Atlyginimas nedidelis, bet ką daryti. kol kas dirbu už pusę etato, nes dar dienom studijuodavau (dabar akademinėse). Aš tikrai ieškosiu kito darbo, bet kaip slaugytojai gerą skyrių rasti sunku - laisvos vietos tik sunkiuose skyriuose, kuriuose ir taip personalas keičiasi kone kas mėnesį. Vat kai aš tokia atėjau, tai visi bijojo, kad ir aš neatlaikysiu, bet atlaikiau Tačiau pakriko nervai, atmintis, skauda patemptą nugarą.
Va ką tokiu atveju ir man daryti?

patart nieko negaliu,bet nuosirdziai palinket stiprybes tikrai noreciau tu saunuole

as patarciau gyventi normaliai,jei nori keist darba tai susiradus tikrai patinkanti pereik i ji, o jei greitai pastosi tai juk iskarto neiseisi i dekretines, dar visus 7men turesi dirbti ir manau spesi atsiskleisti ir naujam darbe nes dirbant nemegstama darba nyksti is vidaus o tuo paciu nukencia ir tavo mintys...
As pati jau planuoju beveik metai, atsisakiau dvieju geru darbo pasiulymu, del ko labai gailiuosi, o atsisakymo priezastis buvo ta,kad jau kvietem leliuka. na bet kas is to, pastojau o del nemegiamo darbo itampos leliukas zuvo uzsokus mano spaudimui va tokia ta istorija, todel dabar man darbas tik darbas, o anksciau norejau kuo daugiau padaryti kad ivertintu mane, bet pasirodo kuo daugiau padarai tuo daugiau krauna o ivertinimas - nulis.
sekmes tau

Aš tavo vietoje neičiau iš darbo, o organizuočiausi leliuką, vaikučiui didesni pinigėliai tikrai pravers. O pasibaigus atostogoms nuspręsi, ką daryti toliau. Ieškotis naujo darbo dabar, jei planuoji pastoti, būtų nesažininga naujo darbdavio atžvilgiu, o ir pasitikėjimą taip gali prarasti. Sėkmės.

Labai dekui mergaites uz Jusu patarimus, pasidalinima savo patirtimi... Tikrai labai tai vertinu... Kazkaip daug lengviau pasidaro, kai suzinai, kad nesi viena tokioje situacijoje..
As jau kaip ir beveik apsisprendziau, o Jusu patarimai tik dar labiau sustiprino si mano apsisprendima - bandysiu darbo nekeisti, o stengtis greiciau pastoti, pagimdyti leliu ir tada jau po 1-2 metu galvoti apie nauja darba. Tikiuosi islikti tvirta savo apsisprendime, nors kiekviena diena einant i dabartini darba ir susiduriant su realybe jame, tai nera taip jau paprasta...
Bet tikiuosi Dievulis pades ir mazojo stebuklo musu seimai nereikes ilgai laukti

Linkiu visoms laukiancioms gandru ju kuo greiciau susilaukti, isnesioti ir pagimdyti sveikus leliukus. Seima, sveiki vaikai ir teveliai svarbiausia, o darbai palauks..

Stiprybes Linutas, vilties ir tikejimo rimimita ....

Dar karta visoms dekui.

Ir aš esu panašioj situacijoj dabar Dirbu nemėgstamą darbą, tik dėl pinigų ir dėl būsimų pašalpų Bet net nemanau kur nors trauktis iki dekretinių Kol auginsiu vaikutį, pabaigsiu magistrantūrą ir susirasiu žymiai geresnį darbą

Manau nėščiai moteriai yra labai blogai nemėgstamas ir sunkus darbas. Net negaliu pagalvoti, kad dėl daro.... gali netekti savo mažiuko! Štai mano bendradarbė, sunkiai dirbo dirbo ir ką, vos ne presileido. O darbas sunkus, beveik komandinis - jei tave pykina ir tu jautiesi silpna, o tau reikia vezti 150 kg ligonį ir dar be kojos! Kaip tada išsisukti?
Taigi, nežinau koks pas tave darbas, bet įsivaizduoju, kad neblogesnis nei mano. Ir jei tau nereikia matyti visokių šlykštynių, bei nereikia sunkių ligonių kilnoti, nereikia būti pasilenkusiai ar kokioj kitoj nepoatogioj padėty, tad tik džiaukis tokiu darbu. Aš suprantu, kad svarbu šiltas kolektyvo palaikymas, bet ir pas mus, nors ir šiltas, bet tuoj atšąla, jei viena iš komandos narių, esanti nėščia pasitraukia ir nedirba, o tau vienai reikia tos išėjusios darbuotojos darbus atlikti.
Taigi, renacik, tau taip pat dideliausios stiprybės. Ir visuomet žinok, kad kažkas dirba baisesnį už tavo darbą - tuomet iškart palengvės

Tikrai nesidziaugiu, kad kazkas dirba sunkesti darba...
Tau tikrai zemai lenkiu galva uz stiprybe ir uz tai, ka tau tenka kasdien daryti darbe.. Ne kiekvienas zmogus ta sugebetu, tai jau tikrai. Paskaicius tavo zinutes pasijauciau kaip didele savanaude:( Galbut as tiesiog iki siol nesuvokiau, arba gal tiksliau - nepagalvojau, kas tai yra IS TIKRUJU sunkus darbas...

Linkiu tau dar karteli stiprybes, stiprybes ir stiprybes!