As tai tik uz pirmadieni- buciau zinojus kad taip sunku pasigimdyti- tai buiau nuo 18 planavus. Rimtai.
Skaudi patirtis savo daro. Tik kad 18 nebuvau tam pasiruosusi, o dabar esu, bet nesiseka man.
O jei protas kaip ne 18 - tai karjera palauks.
QUOTE(Sina @ 2005 05 13, 14:53)
Aš taip pat prieš nepilnamečių gimdymus, bet man jau 26 metai greitai. Na ir nepasakyčiau, kad visai jau nieko nesu pasiekus, bet kaip žinia, visada žmogui maža. Beje, prie viso to dar vakarinės studijos, tad ir apsispręsti yra sunkiau.
Nors kaip stojau studijuoti, sau pasakiau, arba kūdikis, arba penki metai laukimo, bet dabar apima abejones, ar dar laukti, gal išeis suderinti ir mokslus, ir kūdikį.
Nors kaip stojau studijuoti, sau pasakiau, arba kūdikis, arba penki metai laukimo, bet dabar apima abejones, ar dar laukti, gal išeis suderinti ir mokslus, ir kūdikį.
as tai jau baigiau studijas, todel galiu sekmingai planuoti. Puikiai suprantu, kaip sunku studijuojant vaika augintis
QUOTE(Sadi @ 2005 05 12, 23:26)
Aš manau kad svarbiausias klausimas ne "kas pirmiau", o ar "aš tikrai tam pasiruošusi". Jei tikrai esi pasiruošusi vaiko atėjimui, manau kad esant bet kokiom salygom jis augs viskuo aprūpintas.
Aš ankčiau sakiau kad pirma karjera, kad aš turiu dirbt kad vėliau galėčiau duoti savo vaikui viską kas geriausia. O po to tik bac
ir viskas. Aš supratau kad vaiko man reikia. Man reikia to mažo žmogiuko kuris vadins mane mama ir kuriuo aš galėsiu rūpintis. Dėja pirmas kartas buvo nesekmingas 
Taip kad atsakyk sau - ar tu nori vaiko?
Aš ankčiau sakiau kad pirma karjera, kad aš turiu dirbt kad vėliau galėčiau duoti savo vaikui viską kas geriausia. O po to tik bac
ir viskas. Aš supratau kad vaiko man reikia. Man reikia to mažo žmogiuko kuris vadins mane mama ir kuriuo aš galėsiu rūpintis. Dėja pirmas kartas buvo nesekmingas Taip kad atsakyk sau - ar tu nori vaiko?
Aš taip pat galvojau:baigiau universitetą,pradėjau dirbti,nusipirkau butą...ir ką:vienas nėštumas baigėsi nesėkmingai,o dabar priėjau iki to,kad teks darytis IVF...
pirmagimis pati didziausia karjera 
aisku, jei tau ne astuoniolika....
aisku, jei tau ne astuoniolika....
Jeigu tu šitą klausimą iškeli, manau dar anksti pirmagimiui, kaip ateis laikas, net nesusimąstysi dėl apsisprendimo 
Manau kad nekiekviena už mūsų turime tą stipru norą turėti vaikus.Aš pvz. visai nenorėjau, negalėjau suprasti moterų kurios besalygiškai myliu savo vaikus ir visa save paskire tik jiems.Man svarbiausia buvo karjera: baigiau universitetą, įsidarbinau ir pardėjau po mažu kopti karjeros laiptais, perėjau dirbti į didėlę, prestižinę įmonė, užėmiau šiek tiek aukštesnias pareigas ir... per bandomoji laikotarpį pastojau. Kad esu nėščia neiškart pastebėjau, tik per 3mėn. nuėjau pas ginekologe ir kai pamačiau savo angeliuką per echoskopą iškart įsimylėjau savo vaikutį, dabar svarbiausias buvo mano mažylis, nei karjerą o butent tas angeliukas mano viduje ir dabar aš žinau kad jis mano mylimiausias ir svarbiausias žmogelis šiam pasaulyje (nu gal dar ir vyras). O iki nėštumo aš net negalėjau įsivaizdoti kas čia per motynistės jausmas.Tie kurie mane pažinojo iki nėštumo tai sako kad aš labai pasikeičiau, kaip du skirtingi žmonės. Noriu pasakyti, kad tik tada kai manyje pradėjo plakti dar vieną širdutę, tik tada aš supratau kas yra svarbiausia.
Aš mažumėlę nesutinku su tom, kurios mano, kad pirma vaikas, o paskui karjera. O jūs žinot, kiek laiko vaikai serga??? Gerai, jei šalia močiutė, arba gali samdyti auklę. Bet jei padėti nėra kam, kokiam darbdaviui jūs būsit reikalingos kartą per pusmetį imdamos nedarbingumo lapelį??? Ir labai pavažinėsit po komandiruotes, daug kursų prilankysit??? Nemanau 
Galit sakyti, kad vaikai gyvenimo gėlės, arba kad kai norėsit, negalėsit susilaukti. Nesiginčiju, bet kas gali nutikti. Bet aš manau, kad pirmiau reikia psichologiškai ir finansiškai pasiruošti turėti vaikų...
O jeigu iš viso kyla toks klausimas "vaikas ar karjera", tai tam vaikui tikrai dar ne laikas...
Galit sakyti, kad vaikai gyvenimo gėlės, arba kad kai norėsit, negalėsit susilaukti. Nesiginčiju, bet kas gali nutikti. Bet aš manau, kad pirmiau reikia psichologiškai ir finansiškai pasiruošti turėti vaikų...
O jeigu iš viso kyla toks klausimas "vaikas ar karjera", tai tam vaikui tikrai dar ne laikas...
QUOTE(J&J @ 2005 05 14, 22:14)
Manau kad nekiekviena už mūsų turime tą stipru norą turėti vaikus.Aš pvz. visai nenorėjau, negalėjau suprasti moterų kurios besalygiškai myliu savo vaikus ir visa save paskire tik jiems.Man svarbiausia buvo karjera: baigiau universitetą, įsidarbinau ir pardėjau po mažu kopti karjeros laiptais, perėjau dirbti į didėlę, prestižinę įmonė, užėmiau šiek tiek aukštesnias pareigas ir... per bandomoji laikotarpį pastojau. Kad esu nėščia neiškart pastebėjau, tik per 3mėn. nuėjau pas ginekologe ir kai pamačiau savo angeliuką per echoskopą iškart įsimylėjau savo vaikutį, dabar svarbiausias buvo mano mažylis, nei karjerą o butent tas angeliukas mano viduje ir dabar aš žinau kad jis mano mylimiausias ir svarbiausias žmogelis šiam pasaulyje (nu gal dar ir vyras). O iki nėštumo aš net negalėjau įsivaizdoti kas čia per motynistės jausmas.Tie kurie mane pažinojo iki nėštumo tai sako kad aš labai pasikeičiau, kaip du skirtingi žmonės. Noriu pasakyti, kad tik tada kai manyje pradėjo plakti dar vieną širdutę, tik tada aš supratau kas yra svarbiausia.
Aš esu įsitikinus 100 procentų, kad jei pastočiau neplanuotai, tai yra "netyčia", tai tą pačia akimirką pamilčiau vaikutį, bet užtat ir yra sunku būtent tas planavimas - ar dar palaukti, ar jau laikas.
Mano manymu, planuojant vaika butina ivertinti savo situacija ir nuspresti ko norima is gyvenimo. Jei moteris studijuoja - ar ji sugebes suderinti motinyste ir moksla, ar ji apskritai nores tai derinti. Jei baige mokslus - ar ji nori pradzioje tureti darbo patirties, ar ja igyti veliau, supuojant savo vaikeli. Kiekvienos moters gyvenimo niuansai ir norai yra kitokie. As pvz. nenoreciau derinti motinystes ir mokslu, man tai butu moraliskai, gal ir fiziskai per sunku. Motinyste isivaizduoju truputi kitaip, noriu savo maziumi rupintis bent jau jo pirmais gyvenimo metais be stresu ir lakstymu laikyti egzaminus. Karjera gali ir palaukti...O ar mums lemta lengvai pastoti, ar ne, cia jau kitas klausimas, kurio mes negalime zinoti nepabandziusios pastoti. Mes nezinome savo likimo, bet kas, musu valioje, galime apsvarstyti
klausimas kas pirmiau ar karjera ar vaikas nekiltu, jei butumei susidurus su ilgalaikiu planavimu be jokiu rezultatu. tai gali uztrukti, ne kiekvienam duota pastoti is vieninteles planavimo dienos, be to, as tikiu, kad likimas siuncia tai ko reikia, todel, jei dar ne laikas, tai ir vaikutis dar neatsiras nors ir planuosit.
cia mano nuomone, nors esu karjeriste ir darbo zmogus be savaitgaliu savo noru.
tiesiog nestabdykit savaiminiu ivykiu - planuokit naturaliai - to linkiu
cia mano nuomone, nors esu karjeriste ir darbo zmogus be savaitgaliu savo noru.
tiesiog nestabdykit savaiminiu ivykiu - planuokit naturaliai - to linkiu
Aš esu labai laiminga, kad pirmas gavosi netyčiukas. Buvau 18 metų dvyliktokė. Atidėjau 12 klasės mokslus neštumo metu, bet dėl tingėjimo, o ne dėl sunkumo. Po dukrytės atsiradimo, aš sugrižau į 12 klasę, paskui baigiau aukštesniąją. Po aukštesniosios aš 6 mėn nedirbau, bet paskui pradėjau kopti karjeros laipteliais, po metų poilsio aš studijuoju. Dabar dukra 6 metų (tuoj bus 7), aš dirbu viename mieste, mokausi vakarynėj kitame. Ir man tikrai nekiltų klausimas ar karjera ar kūdikėlis, jeigu mokslai man nekainuotų tokius milžiniškus pinigus.
Mano patarimas, jeigu mokais (2/3 kurse) arba dirbi (ir yra jau metai) ir tikrai nori kūdikėlio, tai pats tas. Bet jeigu mokaisi 4 kurse arba baigusi neturi darbo, arba gavai nepagal savo spec, ir dvejoji dėl kūdikėlio tai geriau kopk karjera, kol pasieksi ko norėsi, tik laiku sustok. Nes kiek aš Vilniuje pažystu panų visos jau tokios suzombėjusios, pasiekusios karjerą ir vis nori dar dar. O pačios nė nepastebi, kad sensta, o paskui susiduria su sunkumais ir galu gale tampa nežmogiškos.
Galit kritikuot mane, bet čia visur mano nuomone. O kūdikėliui milijonų nereikia, vienintelis reikalas, tai kaip jūs save pateiksit taip ir priims. Jei jam pabrėžit kad per jį karjerą atsisakėt, dabar esat dėlto nelabai turtingi ir pan. ir tapot nelaiminga, tai čia problema Jūsise, nes jai turi sugebėjimų ir noro tai visą laiką ko sieki tą gausi.
O aš likimui dėkoju, kad atsirado pirmagimis man jaunai, kadangi aš toliau gyvenu pilnavertį gyvenimą ir dukrai jokių priekaištų neleidžiu, net neįsivaizduoju kaip tai dar galima vaikui pasakyti ar namioką duoti, kad karjera sužlugo per jį, tai tikrai ne per jį, o per pačias.
Mano patarimas, jeigu mokais (2/3 kurse) arba dirbi (ir yra jau metai) ir tikrai nori kūdikėlio, tai pats tas. Bet jeigu mokaisi 4 kurse arba baigusi neturi darbo, arba gavai nepagal savo spec, ir dvejoji dėl kūdikėlio tai geriau kopk karjera, kol pasieksi ko norėsi, tik laiku sustok. Nes kiek aš Vilniuje pažystu panų visos jau tokios suzombėjusios, pasiekusios karjerą ir vis nori dar dar. O pačios nė nepastebi, kad sensta, o paskui susiduria su sunkumais ir galu gale tampa nežmogiškos.
Galit kritikuot mane, bet čia visur mano nuomone. O kūdikėliui milijonų nereikia, vienintelis reikalas, tai kaip jūs save pateiksit taip ir priims. Jei jam pabrėžit kad per jį karjerą atsisakėt, dabar esat dėlto nelabai turtingi ir pan. ir tapot nelaiminga, tai čia problema Jūsise, nes jai turi sugebėjimų ir noro tai visą laiką ko sieki tą gausi.
O aš likimui dėkoju, kad atsirado pirmagimis man jaunai, kadangi aš toliau gyvenu pilnavertį gyvenimą ir dukrai jokių priekaištų neleidžiu, net neįsivaizduoju kaip tai dar galima vaikui pasakyti ar namioką duoti, kad karjera sužlugo per jį, tai tikrai ne per jį, o per pačias.
