Sveikos brangiosios.
Vis laikas nuo laiko uzsuku, paskaitineju, paverkiu kartu su jumis. Gal nesupyksite kad tai pasakysiu, kad jauciuosi tarsi sio skyrelio gimdytoja, juk pries beveik tris metus, neturedama pasakysiu netgi sveiko proto ir praradusi visas viltis normaliam gyvenimui bei jo dziaugsmui, radau skyreli Svetimo skausmo nebuna ir cia sukuriau temele Pasidalinkime savu skausmu, veliau pervadinau i Angeleliu mamyciu svetaine, kuri dar ir dabar vis tesiasi. Tiesiog be galo idomu kaip jums sekasi, kaip kovojate su begaliniu skausmu. Zinoma, gaila, kad sis skyrelis vis dar gyvuoja ir atsiranda vis daugiau Dievo ir likimo nuskriaustu mamyciu, taciau is kitos puses, manau gerai kad jis yra, nes likimas juk ziaurus ir neimanomas dalykas, kad nebebus musu likimo draugiu, ju visada bus, deja, bus... Taciau manau joms yra gerai kad sis skyrelis yra, nes tik to paties likimo zmogus gali tave suprasti, atjasuti ir pasakyti logiska paguodos zodi, o ne "suprantu" ar " zinau", kai sako to nepatyres zmogus. Tokiu atveju norisi pasakyti, kad ne velnio tu nesupranti ir nezinai, geriau tylek ir nieko nesakyk. Na bent aju man taip budavo, gal jums, brangiosios, kitaip.
Man sis skyrelis buvo be galo didele parama, didziausias psichologas koks tik galejo buti. Esu be galo dekinga visoms tuo metu bendravusioms merginoms, padejusioms, uzjautusioms viena kita. Ir be galo dziaugiuosi, kad dauguma ju jau supuoja savo antrus leliukus, svencia ju pirmuosius gimtadienius, krikstynas ir visas pirmasias sventes. Labai linkiu kad joms ir Jums brangiosios, kurios dabar tikrai esate praradusios vilti ir visa kas gera, kad ir jums viskas butu gerai, kad likimas nuo siol jums butu palankus ir geras. Patikekite, po kazkiek laiko praeis tas didysis skausmas ir pyktis, taciau as is savo karcios patirties jums sakau, kad nera ir nebuvo dienos, jog JOS neprisiminciau ar apie JA negalvociau. Zinau, kad "auginsiu" mintyse visa gyvenima, kitaip nemoku, kad visa gyevnima prisiminimai privers nubraukti asara ir sugels sirdi, taciau zinokite, bus geriau nei dabar, pacioje pradzioje, pamatysite ir prisiminsite mano zodzius...
KUO DIDELIAUSIOS JUMS STIPRYBES.
Jei tik kuriai kuo galeciau padeti, visada esu pasiruosusi, visada, rasykite, kuo galesiu padesiu, patarsiu ar nuraminsiu. Nors jus pacios cia tai sauniai darote
kuo dideliausios sekmes Jums.
Apkabinu visas stipriai stipriai ir kiekvienai dovanoju dalele savo stiprybes, kai as jos neturesiu, ateisiu pas jus, zinau, kad visada suprasite ir padesite...