paskaiciau, negalejau nepacituot - cia atsipalaidavimui besinervinancioms
Mano vestuvės irgi nebuvo be fokusų ;D Jos išvis buvo dvejos ir visiškai skirtingos, nors su tuo pačiu žmogumi ;D Taigi, aš kaip tikintis žmogus nutariau, kad jau ko ko , bet "zakso" man nereikia. Nutariau ir šventa. Bet kažkodėl staiga vienądien "šovė" mintis, kad aš į turėsiu grįžti toliau studijuoti "mergaitės" pavarde ir net diplomą gausiu kaip -aite ;D Oi kaip man tai nepatiko (lietuviškų stereotipų vergas esu ;D ) Taigi aš už paso ir į "zaksą", o ten pasirodo yra duota laiko apsisprendimui, o man juk greit reikia.... Aš tai moterėlei sakau "o jei aš nėščia"..ji taip pažiūrėjo keistai ir sako " o jūs laukiatės?"..sakau "ne, bet pataisoma ;D" Tą pačią dieną nulėkiau pas gyd. ir labai gražiai paprašiau parašyti pažymą, kad esu ne viena. Pasispyriojo, bet po to supratusi mano norą ištekėti, ji tą pažymą išdavė ir aš tą pačią dieną į "Zaksą" grįžau su 8 savaičių nėštumu ;D Moterėlė ir vėl ne iš kelmo spirta, pasirodo medikų komisijos išvados reikia, bet kaip Lietuvoje draugiškai nesusitarsi
taig skambin uiš "zakso" vyrui ir sakau "važiuok greičiau su į "zaksą" mes čia tavęs laukiam" atvažiavo. Nutarėm be pompastikos suisrašyti po 2 sav. Aš pasisiuvau suknelę, sutartą dieną išsigražinau ir laukiu vyro iš darbo atvažiuojančiu, atvažiavo su kostiuminėm kelnėm ir baltiniais pasipuošęs, labai paprastai. Skubiai varom į "zaksą" prieš tai nuperkam puokštę jaunajai pakeliui esančiame turgelyje ir paimam draugus (liudininkus). Atvažiuojam laiku ir laukiam.Ilgai laukiam, o kaip niekas nekviečia taip nekviečia. Aš paklausiu kada mus tuoks. Moteriškė akis išpučia ir sako "o jūs jaunieji???" Labai atsiprašinėjo ir pakvietė į tą iškilmių salę. Sakau mums paprastai, kabinete norėtųsi žmona ir vyru tapti. O pasirodo, kad priklauso iškilmės ir net įkalbinėjo jau visą ceremoniją atbūti. Buvo "faina" .Mes keturiese tokioje didelėje salėje, maršas groja, taip iškilmingai kalbą sako, o jaunasis ir liudininkas per atsitiktinumą vienodai apsirengę, abu kaip iš internato ;D Taigi susituokėme ir vyras atgal į darbą nuskubėjo ,aš išvažiavau į paskaitas, vakare gėrėm šampaną ir džiaugėmės antspaudais pase ;D Tai dar ne viskas.. Vyras po vestuvių nutarė su manimi negyventi, kol nesusituoksime bažnyčioje, taigi kas vakarą skambindavau jam ir klausdavau, kaip mano vyras gyvena. ;D nutariau, kad pats laikas nebebūti gyvanašle ir organizuoti iškilmes bažnyčioje. Nueinu į bažnyčią , o ten sako, kad irgi reikia atlankyti kursus ir ..jei atlankysim greit visus, tai sutuoks (geras kunigėlis buvo, suprato mano norą negyventi nuodėmėje
)) Labai stengėmės, paskaitas sąžiningai išklausėme ir tik tada mums leido pasirinkti datą. Aš ir čia be giminės infarktų neišsiverčiau. Pirma, atsisakiau nuometų (už ką močiutė man iki šiol neatleidžia). Nupynė gėlių vainiką man ir tiek (žmonės kalbėjo, kad kaip piemenė prie karvių būsiu ;D). Po to pasamdžiau muzikantą, bet uždraudžiau jam "bliauti" ir juokelius laidyti (taigi mums tik grojo), fotografui - filmuotojui didelių reikalavimų nekėliau, svečių dariau didelę atranką ir viso buvo (su jaunaisiais kartu
) 21 galva. Visą naktį iš popierinių servetėlių lanksčiau gerves, kad stalo serviravimas būtų super. Sesuo su mama, pusę nakties vargo puošdamos aplinką. Tiesa, nežmoniškai daug buvo gėlių, nes aš tiesiog jų reikalavau. Estetė esu iki kaulų smegenų. ;D Po sutuoktuvių bažnyčioje važiavome į Europos parką, taigi visiems reikėjo nupirkti bilietus iškart už 300 Lt., nes buvo atėjusių ir šiaip pasveikinti (bet baliun nekviestų). Kiauriai pralėkėm pro visus kaspinus dėl ko kaimiečiai ilgai negalėjo atsikvošėti. Aš aiškiai buvau pasakiusi - be lietuviškų tradicijų. Nebuvo piršlių, nebuvo graudingų ceremonijų , padėkų tėvams ir kiekvienas šventė kaip kas išmanė. gera buvo šventė. Mes greit nuėjom pirmosios nakties organizuoti, taip ir neparagavę savo nuostabaus torto (kurį kepė vienas profesionalas užsenietis). Gaila tik tiek, kad ryte to torto nė su žiburiu neradau, pasirodo svečiai išsidalino lauktuvėms >
Man liko tik balto šokolado skulptūrėlė su jaunikio nulaužta galva, o vyras kitą dieną dar ir kažkokį "šeimos židinį" sudaužė (ir tai turėjo mums būti blogu ženklu ;D). Tiesa, liko "kotas" to židinio (o juk kotas santuokoje ir svarbiausia, ar ne
?) Dabar švenčiame dvejas vestuvių metines, o aš dar ilgai atsiminsiu visus savo išsidirbinėjimus. Gėda turėtų būti man ;D