Sveikutės
Įkeliu pasakaitę čia, nes labai daug prašančių
Kažkada radau ir išsisaugojau, nors pati tos pasakaitės krikštynoms neruošiu
Prašom(tikiuosi ta mamytė, kurios pasaka yra, nesupyks):
Greta: Mūsų tėveliai dar labai jauni ir nemoka sekti pasakų. Tad mes visi turime išmokyti tėvelius sekti nors vieną pasaką. Kiekvienas iš jūsų išsitrauks lapelį su veikėju, man skaitant pasaką, išgirdę savo veikėją turite atsistoti, tas kuris pamirš atsistoti, turės išgerti ir pasakyti linkėjimą Dijukui. (Darius dalina lapelius su veikėjais).
Gyveno kartą maža miela mergaitė (2). Visi ją labai mylėjo, o stipriausiai iš visų mylėjo močiutė(3), kuri gyveno mažoje trobelėje už miško. Padovanojo močiutė (3) anūkėlei gražią raudoną kepuraitę. Ji taip tiko mergaitei (2), kad jokios kitos nenorėjo dėvėti, dėl to ją visi ėmė vadinti Raudonkepuraite(3). Vieną dieną, mama(4) pasišaukė dukrą ir tarė: Paimk Raudonkepuraite (3) pyrago, ir stiklainį uogienės ir nunešk močiutei(3). Ji serga ir negaluoja, greičiau tesveiksta. Tik būk labai atsargi, iš kelio neišklysk ir su nepažystamais nesikalbėk.
- Gerai mamyte. Pažadėjo Raudonkepuraitė (3) ir paėmė pintinę.
Atsisveikindama ji pamojavo ir išėjo. Tik Raudonkepuraitė (3) įžengė į mišką, ją pasitiko vilkas (4). Raudonkepuraitė (3) nė nežinojo koks jis piktas žvėris, ir visiškai jo neišsigando.
- Sveika Raudonkepuraite. pasisveikino vilkas.(4)
- Labadiena, - mandagiai atsakė Raudonkepuraitė.(3)
- Kur tokį ankstyvą rytą keliauji Raudonkepuraitė? smalsiai paklausė vilkas.(4)
- Pas močiutę, nešu jai pyrago ir uogienės, nes ji serga.
- O kur gyvena tavo močiutė? paklausė vilkas, (3 )mintyse jau svarstydamas: Mergaitė bus skanesnė už močiutę, bet reikia apsukriai nugriebti abi.
- Ana ten už miško prie trijų didžiulių ąžuolų ji gyvena., atsakė Raudonkepuraitė.(3)
Prisigretinęs prie mergaitės vilkas (4) prašneko:
- Apsidairyk ir pažiūrėk, kiek čia gražių gėlių, o tu tik skubi, skubi.
Raudonkepuraitė (3) pagalvojo Močiutė tikrai apsidžiaugs, jai nunešiu puokštę gėlių.
Ji net ir nepastebėjo, kad vilkas (4) tiesiai per krūmus puolė bėgti prie močiutės (3) trobelės.
Pribėgęs pasibeldė į duris.
- Kas ten? silpnu balseliu paklausė močiutė .(3)
- Aš, Raudonkepuraitė, - atsakė vilkas, (4) paploninęs balsą. Įsileisk močiute, aš atnešiau tau pyrago ir uogienės.
- O tu paspausk velkę, ir durys pačios atsidarys, - atsakė močiutė.(3)
Paspaudė vilkas (4) velkę, durys atsivėrė, o tas, netaręs nė žodelio, puolė prie močiutės (3) ir ją prarijo.
Tada vilkas (4)apsivilko jos suknelę, ant galvos užsimaukšlino kepurėlę, ir patogiai įsitaisė lovoje.
Netrukus Raudonkepuraitė (3)atėjo prie trobelės. Ji pamatė plačiai atlapotas duris. Įėjusi į vidų pasijuto nejaukiai. Priėjusi prie lovos Raudonkepuraitė (3)paklausė:
- Oi močiute, kodėl tokios didelės Tavo ausys?
- Kad tave geriau girdėčiau, atsakė vilkas.(4)
- Oi močiute, kodėl tokios didelės tavo akys? Nustebo Raudonkepuraitė.
- Kad tave geriau matyčiau, - atkirto vilkas.
- Oi močiute, kodėl tokia didelė tavo burna, - paklausė Raudonkepuraitė.(3)
- Kad tave lengviau praryčiau pasakė vilkas,(4) ir iš karto prarijo Raudonkepuraitę.(3)
Vėl atsigulė į lovą ir ėmė garsiai knarkti. Pro šalį ėjo medžiotojas.(4) Išgirdęs knarkimą nustebo, kad močiutė (3) taip garsiai knarkia. Jis užėjo į vidų ir pamatė kad ten guli vilkas (4). Jis paėmė žirkles ir ėmė kirpti vilko (4) pilvą, o iš jo iššoko Raudonkepuraitė (3), po jos išlindo ir močiutė. (3)
Laimingos močiutė (3)ir Raudonkepuraitė (3) apsikabino medžiotoją (4) ir jam dėkojo, vaišino jį pyragu ir uogiene.
Medžiotojas (4) pasėmė vilko kailį ir iškeliavo, o močiutė(3) su Raudonkepuraite (3) ilgai ir laimingai gyveno.
Darius: Kad tėveliai nepamirštų šios pasakos dovanojame jiems knygelę.(visi užkanda)