Esu ir as susidurus su sita liga. Aplinkiniams atrodziau sveikiausia, nieks net nenorejo tiketi kad man blogai, gydytojai isvarydavo lauk. Prisimenu kad labai bijojau vairuoti, iseiti viena i lauka, likti viena namuose, miegoti. Pastoviai jauciausi silpnai, tirpo rankos ir kojos. Panikos atakos,per kuriuos toks jausmas kad mirštu , širdies plakimai, alpimai varydavo i nevilti. Kreipiausi i psichoterapeuta, israse xanax, padejo, bet pastebejau kad pripratau prie vaistu, be vaistu bijojau kur nors iseiti, bijojau gyventi. Pradejau mazinti vaistu dozes, pradejau lankyti baseina, sportuoti, rasyti kursinius, labai pavargdavau, bet pastebejau kad siek tiek palengvejo........ O paskui susirgo tevelis-vezys......operacija nepadejo, pati laukiausi, teko slaugyti teveli,budeti naktimis,laikyti uz rankos per skausmo (tikro skausmo) priepuolius, kiekviena diena buvo kova, dirbau beveik iki pat gimdymo, reikejo pinigeliu vaistams ir kysiams, norejau isgelbeti teveli .Neliko laiko galvoti apie panikos atakas, silpnumus, alpimus-liga pasitrauke, ismeciau vaistus,ju man nereikejo. Deja, tevelio as neisgelbejau, jo jau nebera,bet ir mano baimiu daugiau nebera,tapau stipri,nes maciau ka reiskia tikrai rimta liga.