Mes šiemet irgi ruošėmės, bet samoningai nevažiavom vien tik dėl ten koncertuojančių "ventukų". Ne, ne dėl to kasd nepatiktų - tiesiog "ventukuose" maišosi vienas iš giminaičių (nelabai artimų), bet vis tiek nesinori visam pasauliui rėkti - mes augiam įvaikintą vaikelį
Miela Zuika1,
Perskaiciau tavo zinute ir negalejau neatsakyti.
Puikiai suprantu tavo nenora garsinti jusu vaikelio atsiradimo istorija. Visi zmones skirtingi ir ne kiekvienas juk nores saukti apie savo poelgi ir agituoti - stai kaip as pasielgiau!
Manau, kad apie sia visuomenes problema reikia kalbeti, idant ugdytume ir aukletume ja ir patys tobuletume. Taciau sirdyje tokiam sprendimui dazniausiai subrestama tyliai. Ir kai toki sprendima priimi, jautiesi tiek laimingas, kad visai nesinori aplinkiniams aiskinti, kas, kur ir kodel. Nes butent taip ir jautiesi (na, kad turi pasiaiskinti), kai i tave ziuri isplestom akim ir stebisi.
Kazkodel niekas nesistebi, jei pagimdai vaikeli.
O as noriu paklausti: Koks skirtumas? Koks skirtumas, is kur jis atsirado ir kokiu keliu jis keliavo, kol atejo pas jus. Juk jeigu jo laiminga lemtis - augti jusu seimoje, tai ar taip jau svarbu, is kurio jis pilvelio? Tai tik fizine plotme, tik dar vieni namai pakeliui i si pasauli (aisku, geriau, kai ir sie namuciai svetingi ir juose esi laukiamas).
Svarbiausia, kad jus jo laukete, ilgejotes ir jis pas jus atejo
Manau, kad ne tas pradinis fizinis, o dvasinis saitas yra svarbiausias, kazkoks kosminis sauksmas, kuri pagimdo meile ir mazos butybes ilgejimasis, ir jis tampa isgirstas. Juk musu vaikai, kaip rase Kahlilis Dzibranas, nera musu, jie tik ateina per mus, bet ne is musu, mes tik lankai, is kuriu tarsi streles i Gyvenima yra paleidziami musu vaikai.
As taip mastau. Ir taip jauciu.
Ir tuomet galvoju, kad yra labai paprasta pasakyti apie savo vaikelio kilme, nes tai visai neturi reiksmes, nes galbut kaip tik tu esi labiau priartejes prie tiesos.
Su geriausiais linkejimais jusu seimai
Perskaiciau tavo zinute ir negalejau neatsakyti.
Puikiai suprantu tavo nenora garsinti jusu vaikelio atsiradimo istorija. Visi zmones skirtingi ir ne kiekvienas juk nores saukti apie savo poelgi ir agituoti - stai kaip as pasielgiau!
Manau, kad apie sia visuomenes problema reikia kalbeti, idant ugdytume ir aukletume ja ir patys tobuletume. Taciau sirdyje tokiam sprendimui dazniausiai subrestama tyliai. Ir kai toki sprendima priimi, jautiesi tiek laimingas, kad visai nesinori aplinkiniams aiskinti, kas, kur ir kodel. Nes butent taip ir jautiesi (na, kad turi pasiaiskinti), kai i tave ziuri isplestom akim ir stebisi.
Kazkodel niekas nesistebi, jei pagimdai vaikeli.
O as noriu paklausti: Koks skirtumas? Koks skirtumas, is kur jis atsirado ir kokiu keliu jis keliavo, kol atejo pas jus. Juk jeigu jo laiminga lemtis - augti jusu seimoje, tai ar taip jau svarbu, is kurio jis pilvelio? Tai tik fizine plotme, tik dar vieni namai pakeliui i si pasauli (aisku, geriau, kai ir sie namuciai svetingi ir juose esi laukiamas).
Svarbiausia, kad jus jo laukete, ilgejotes ir jis pas jus atejo
Manau, kad ne tas pradinis fizinis, o dvasinis saitas yra svarbiausias, kazkoks kosminis sauksmas, kuri pagimdo meile ir mazos butybes ilgejimasis, ir jis tampa isgirstas. Juk musu vaikai, kaip rase Kahlilis Dzibranas, nera musu, jie tik ateina per mus, bet ne is musu, mes tik lankai, is kuriu tarsi streles i Gyvenima yra paleidziami musu vaikai.
As taip mastau. Ir taip jauciu.
Ir tuomet galvoju, kad yra labai paprasta pasakyti apie savo vaikelio kilme, nes tai visai neturi reiksmes, nes galbut kaip tik tu esi labiau priartejes prie tiesos.
Su geriausiais linkejimais jusu seimai
Mes ketinome važiuoti, ir labai labai laukėme tos kelionės, tačiau mergytė susirgo. Buvo labai nelaiminga, kad negalės pagyventi viešbutyje (kažkodėl ji to labai norėjo).
QUOTE(jumila @ 2006 09 04, 12:03)
Miela Zuika1,
Perskaiciau tavo zinute ir negalejau neatsakyti.
Puikiai suprantu tavo nenora garsinti jusu vaikelio atsiradimo istorija. Visi zmones skirtingi ir ne kiekvienas juk nores saukti apie savo poelgi ir agituoti - stai kaip as pasielgiau!
Manau, kad apie sia visuomenes problema reikia kalbeti, idant ugdytume ir aukletume ja ir patys tobuletume. Taciau sirdyje tokiam sprendimui dazniausiai subrestama tyliai. Ir kai toki sprendima priimi, jautiesi tiek laimingas, kad visai nesinori aplinkiniams aiskinti, kas, kur ir kodel. Nes butent taip ir jautiesi (na, kad turi pasiaiskinti), kai i tave ziuri isplestom akim ir stebisi.
Kazkodel niekas nesistebi, jei pagimdai vaikeli.
O as noriu paklausti: Koks skirtumas? Koks skirtumas, is kur jis atsirado ir kokiu keliu jis keliavo, kol atejo pas jus. Juk jeigu jo laiminga lemtis - augti jusu seimoje, tai ar taip jau svarbu, is kurio jis pilvelio? Tai tik fizine plotme, tik dar vieni namai pakeliui i si pasauli (aisku, geriau, kai ir sie namuciai svetingi ir juose esi laukiamas).
Svarbiausia, kad jus jo laukete, ilgejotes ir jis pas jus atejo
Manau, kad ne tas pradinis fizinis, o dvasinis saitas yra svarbiausias, kazkoks kosminis sauksmas, kuri pagimdo meile ir mazos butybes ilgejimasis, ir jis tampa isgirstas. Juk musu vaikai, kaip rase Kahlilis Dzibranas, nera musu, jie tik ateina per mus, bet ne is musu, mes tik lankai, is kuriu tarsi streles i Gyvenima yra paleidziami musu vaikai.
As taip mastau. Ir taip jauciu.
Ir tuomet galvoju, kad yra labai paprasta pasakyti apie savo vaikelio kilme, nes tai visai neturi reiksmes, nes galbut kaip tik tu esi labiau priartejes prie tiesos.
Su geriausiais linkejimais jusu seimai
Perskaiciau tavo zinute ir negalejau neatsakyti.
Puikiai suprantu tavo nenora garsinti jusu vaikelio atsiradimo istorija. Visi zmones skirtingi ir ne kiekvienas juk nores saukti apie savo poelgi ir agituoti - stai kaip as pasielgiau!
Manau, kad apie sia visuomenes problema reikia kalbeti, idant ugdytume ir aukletume ja ir patys tobuletume. Taciau sirdyje tokiam sprendimui dazniausiai subrestama tyliai. Ir kai toki sprendima priimi, jautiesi tiek laimingas, kad visai nesinori aplinkiniams aiskinti, kas, kur ir kodel. Nes butent taip ir jautiesi (na, kad turi pasiaiskinti), kai i tave ziuri isplestom akim ir stebisi.
Kazkodel niekas nesistebi, jei pagimdai vaikeli.
O as noriu paklausti: Koks skirtumas? Koks skirtumas, is kur jis atsirado ir kokiu keliu jis keliavo, kol atejo pas jus. Juk jeigu jo laiminga lemtis - augti jusu seimoje, tai ar taip jau svarbu, is kurio jis pilvelio? Tai tik fizine plotme, tik dar vieni namai pakeliui i si pasauli (aisku, geriau, kai ir sie namuciai svetingi ir juose esi laukiamas).
Svarbiausia, kad jus jo laukete, ilgejotes ir jis pas jus atejo
Manau, kad ne tas pradinis fizinis, o dvasinis saitas yra svarbiausias, kazkoks kosminis sauksmas, kuri pagimdo meile ir mazos butybes ilgejimasis, ir jis tampa isgirstas. Juk musu vaikai, kaip rase Kahlilis Dzibranas, nera musu, jie tik ateina per mus, bet ne is musu, mes tik lankai, is kuriu tarsi streles i Gyvenima yra paleidziami musu vaikai.
As taip mastau. Ir taip jauciu.
Ir tuomet galvoju, kad yra labai paprasta pasakyti apie savo vaikelio kilme, nes tai visai neturi reiksmes, nes galbut kaip tik tu esi labiau priartejes prie tiesos.
Su geriausiais linkejimais jusu seimai
Ir aš taip pat manau, bet deja tie, kurie mus supa nebūtinai irgi taip galvoja.Todėl nesinori skelbtis visiems - o ir kam to reikia.
Zuika1,
bet jei tu jautiesi laiminga, jautiesi einanti savo sirdies keliu iskelta galva, tai koks tada skirtumas, ka galvoja kiti?
bet jei tu jautiesi laiminga, jautiesi einanti savo sirdies keliu iskelta galva, tai koks tada skirtumas, ka galvoja kiti?
Nu aš ne dėl savęs, o dėl mažylio.Kol kas jis nieko nežino ir nenorėčiau, kad tai išgirstų ne iš mūsų. O žmonės dabar tokie pikti.
Tai va Jums ir būtinai reikėjo vaziuoti į stovyklą,ten daug apie tai šnekėjo,kaip ,kada ir kur pasakyti savo vaikui tiesą apie jo kilmę 
Jei dar vis nesakote,tai jau "auginate" atominę bombą čia perkeltine prasme 
nes ,kuo anksčiau pradedi apie tai šnekėti,tuo ateityje bus maziau problemų Jums ir Jūsų vaikui...Ir mums tik atrodo,kad vaikas mazas ir nieko nesupranta.ne,vaikas,nors ir mazas visa info yra jame..Maniškė yra 4,5 metų,dar pilnai gal ir nesuvokia kas tai yra įvaikinimas,ir tt....bet ,kaip psichologė sakė,jau tas pats zodis vaiko sąmonėje yra "įvaikinimas" ,kaip teigiamas dalykas...
Jei mes kazko bijome,giminių ,pazįstamų reakcijų,reiškiasi apie "įvaikinimą" patys mes esame jau blogos nuomonės,kad tai kazkoks gėdingas dalykas,kurio mes nenorime niekam sakyti.Nuo tokios mūsų reakcjos,vaikas uzsideda taip pat anspaudą ant savęs:kad įvaikinimas blogas dalykas ir tt..Visa,tai per stovyklą pasakojo psichologė,kuri dirba su įvaikintasis vaikais.Todėl tikrai neverta nieko slėpti,o atvirkščiai lengvai ir drąsiai apie tai šnekėtis........Vistiek VISI VISKĄ suzinos ir taip....Geriau suzinotų iš Jūsų negu uz akių...
Jei dar vis nesakote,tai jau "auginate" atominę bombą čia perkeltine prasme nes ,kuo anksčiau pradedi apie tai šnekėti,tuo ateityje bus maziau problemų Jums ir Jūsų vaikui...Ir mums tik atrodo,kad vaikas mazas ir nieko nesupranta.ne,vaikas,nors ir mazas visa info yra jame..Maniškė yra 4,5 metų,dar pilnai gal ir nesuvokia kas tai yra įvaikinimas,ir tt....bet ,kaip psichologė sakė,jau tas pats zodis vaiko sąmonėje yra "įvaikinimas" ,kaip teigiamas dalykas...Jei mes kazko bijome,giminių ,pazįstamų reakcijų,reiškiasi apie "įvaikinimą" patys mes esame jau blogos nuomonės,kad tai kazkoks gėdingas dalykas,kurio mes nenorime niekam sakyti.Nuo tokios mūsų reakcjos,vaikas uzsideda taip pat anspaudą ant savęs:kad įvaikinimas blogas dalykas ir tt..Visa,tai per stovyklą pasakojo psichologė,kuri dirba su įvaikintasis vaikais.Todėl tikrai neverta nieko slėpti,o atvirkščiai lengvai ir drąsiai apie tai šnekėtis........Vistiek VISI VISKĄ suzinos ir taip....Geriau suzinotų iš Jūsų negu uz akių...
Kažkaip užkliuvau už šios diskusijos. Daugeliui savo pažįstamų, giminių ir pan. esame pasakę, ir jie normaliai į tai reaguoja, o tuo pačiu (tyliai sau mąstau) tai keičia ir jų pačių požiūrį į įvaikinimą 
Tačiau, pavyzdžiui, darželyje niekas nežino, kad ji įvaikinta.
Taip, vaikas niekur nėra kaltas, kad jis yra įvaikintas. Tačiau... Jeigu tarkim jūsų tėvas staiga kažkodėl prasigertų, apsivogtų ir pakliūtų į kalėjimą. Ir kas nors iš kaimynų paklaustų, kaip laikosi Jūsų tėvas? Ar atsakytumėte, kad ji "geria iki nukritimo" ar vis tik ką nors sumyktumėte, kad su sveikata prastai ar dar kaip nors ir susrizikuotumėte, kad gal ne visi viską sužinos, o jei net ir sužinos tai tiesiog neturite noro kalbėtis apie savo šeimos problemas.
Juk Jūs visiškai neesate atsakingas už savo tėvus ir tikrai nesate kaltas! Bet kalbėti apie tai pašaliniams kaip ir nelabai norisi...
Bėda ta, kad pasakius apie įvaikinimą kartu tarsi ir pasakoma, kad to vaiko biologiniai tėvai vargu ar gyveno labai gražų ir gerą gyvenimą (ir kažkas tuo prikurs minčių apie blogus genus ir pan.). Nelabai tikiu, kad jei augintumėte įvaikį, kuris anksčiau augo normalioje šeimoje ir buvo įvaikintas, nes tėvai žuvo avarijoje, ką nors slėptumėte.
Neturiu aiškaus atskymo. Viena vertus, aš daug kur ir gan aiškiai pasakau, kad vaikas yra įvaikintas. Kita vertus, ten, kur gali nukentėt ir pats vaikas (pvz. negarantuoju, kad darželyje kam nors iš tėvų tai nesukeltų siaubo), vis tik nutyliu.
Būtų visai įdomu sulaukti ir daugiau minčių šia tema, tuo labiau, kad susitikime nedalyvavau.
Tačiau, pavyzdžiui, darželyje niekas nežino, kad ji įvaikinta. Taip, vaikas niekur nėra kaltas, kad jis yra įvaikintas. Tačiau... Jeigu tarkim jūsų tėvas staiga kažkodėl prasigertų, apsivogtų ir pakliūtų į kalėjimą. Ir kas nors iš kaimynų paklaustų, kaip laikosi Jūsų tėvas? Ar atsakytumėte, kad ji "geria iki nukritimo" ar vis tik ką nors sumyktumėte, kad su sveikata prastai ar dar kaip nors ir susrizikuotumėte, kad gal ne visi viską sužinos, o jei net ir sužinos tai tiesiog neturite noro kalbėtis apie savo šeimos problemas.
Juk Jūs visiškai neesate atsakingas už savo tėvus ir tikrai nesate kaltas! Bet kalbėti apie tai pašaliniams kaip ir nelabai norisi...
Bėda ta, kad pasakius apie įvaikinimą kartu tarsi ir pasakoma, kad to vaiko biologiniai tėvai vargu ar gyveno labai gražų ir gerą gyvenimą (ir kažkas tuo prikurs minčių apie blogus genus ir pan.). Nelabai tikiu, kad jei augintumėte įvaikį, kuris anksčiau augo normalioje šeimoje ir buvo įvaikintas, nes tėvai žuvo avarijoje, ką nors slėptumėte.
Neturiu aiškaus atskymo. Viena vertus, aš daug kur ir gan aiškiai pasakau, kad vaikas yra įvaikintas. Kita vertus, ten, kur gali nukentėt ir pats vaikas (pvz. negarantuoju, kad darželyje kam nors iš tėvų tai nesukeltų siaubo), vis tik nutyliu.
Būtų visai įdomu sulaukti ir daugiau minčių šia tema, tuo labiau, kad susitikime nedalyvavau.
Sutinku,kad kur nereikia,ir kam nereikia nebūtina pasakoti vaiko praeities Ar šaukti ant viso pasaulio,kad jis įvaikintas....Bet pvz,kad ir darzelis,ar mokykla:juk tikrų tikriausias absurdas,kad čia kas nors ko nors nesuzinos..Juk,dazniausiai einame i ugdymo įstaigas pagal rajonus,tad jei i tą darzelį ar mokyklą eina kiemo vaikai-tai patys suprantate,tai JAU visi viską zino,tik gal tyli.. taip ir stovykloje pasakojo įvaikinta mergina,kad niekas niekur nekalbėjo,kad ji įvaikinta-galvojo ,kad niekas nezino,ir staiga mokykloje klasiokė išrėzė,kad ji įvaikinta...Jai buvo aišku šokas...Vėliau ji išsikalbėjo,pasirodo seniai visi viską zinojo ir mokykloje ir kitur,,tik tiesiog visi tylėjo...
ir dar atvejis iš jau "neseniai" įvaikintu vaikų
mergytei irgi tėvai pasakojo,kad ji įvaikinta,nieko neslėpė-o,ta nuėjus į darzelį pati visiems pasigyrė,kad ji yra įvaikinta tad jei jau mes esame šitoje temoje "atviri" mano manymu ,jau vistiek nieko nenuslėpsi...Nei mokykloje,nei darzelyje......nei.....
Ar šaukti ant viso pasaulio,kad jis įvaikintas....Bet pvz,kad ir darzelis,ar mokykla:juk tikrų tikriausias absurdas,kad čia kas nors ko nors nesuzinos..Juk,dazniausiai einame i ugdymo įstaigas pagal rajonus,tad jei i tą darzelį ar mokyklą eina kiemo vaikai-tai patys suprantate,tai JAU visi viską zino,tik gal tyli.. taip ir stovykloje pasakojo įvaikinta mergina,kad niekas niekur nekalbėjo,kad ji įvaikinta-galvojo ,kad niekas nezino,ir staiga mokykloje klasiokė išrėzė,kad ji įvaikinta...Jai buvo aišku šokas...Vėliau ji išsikalbėjo,pasirodo seniai visi viską zinojo ir mokykloje ir kitur,,tik tiesiog visi tylėjo... ir dar atvejis iš jau "neseniai" įvaikintu vaikų
mergytei irgi tėvai pasakojo,kad ji įvaikinta,nieko neslėpė-o,ta nuėjus į darzelį pati visiems pasigyrė,kad ji yra įvaikinta tad jei jau mes esame šitoje temoje "atviri" mano manymu ,jau vistiek nieko nenuslėpsi...Nei mokykloje,nei darzelyje......nei.....
Mielosios mamytes,
zinau, kad pats turi viskam subresti, kiekviena jausma pats isgyventi ir isjausti ir tik tuomet kito zmogaus tiesa gali tapti ir tavo tiesa. Bet visgi labai noriu pasidalinti savo mintimis.
Man atrodo, kad pasaulis (aplinkiniai zmones, pazistami ir visai nepazistami) mus priima taip, kaip mes save jam pristatome. Mes kiekvienas tiek nevalingai, tiek ir samoningai siunciame aplinkiniams apie save informacija - savo darbais ir poelgiais, savo mintimis atskleisdami savo pasauleziura. Jeigu nepasitikime savimi, nesijauciame del kazko tikri, esame sumise, tai kaip galime tiketis, kad pasaulis mumis patikes?
Manau, kad turime gyventi drasiai ir iskelusios galvas, tik tuomet ir kiti mumis nesuabejos, nes prie laimingo, savimi pasitikincio ir uztikrintai savo keliu einancio zmogaus nori slietis ir kiti. Prie laimingo ir, svarbiausia, savo laimes nebijancio zmogaus nekimba kitu zmoniu piktos kalbos, nes jam tai nerupi.
As tuo tikiu. Ir labai noriu, kad jus tiketumete. Kad butumete laimingos ir niekam neleistumete suabejoti jusu laime, kad didziuotumetes savo vaikais ir niekam neleistumete kitaip apie juos galvoti. Kad savo vaikams paaiskintumete, jog ju biologiniai tevai nera blogi, ir jie niekada nesigedytu savo galbut suklydusiu, galbut nelaimingu gimdytoju. Auginkite laimingus, savimi pasitikincius vaikiukus ir niekada neleiskite sau galvoti apie tokias nesamones, kaip "blogi genai". Nes butent jums suteikta ta laime isugdyti juos tokiais zmonemis, kokiais juos norite matyti.
As isitikinusi, kad jei su savo vaikais apie ju atsiradimo kelia visada kalbesite drasiai ir su meile, pacios sirdyje nejausdamos jokio nesmagumo, jie jums atsidekos tuo paciu. Ir viena karta apsikabins jus ir, kaip musu keturmete dukryte, pasakys: ach, gaila mama, kad as nebuvau tavo pilvelyje, ten turbut gera, bet visu geriausia ant tavo keliu".
Taigi, pasitikekite savimi ir bukit laimingos. Tuomet laimingi bus ir jusu vaikai. Ir jau tikrai niekas negales ju iskaudinti, nes juk laime neskausminga.
zinau, kad pats turi viskam subresti, kiekviena jausma pats isgyventi ir isjausti ir tik tuomet kito zmogaus tiesa gali tapti ir tavo tiesa. Bet visgi labai noriu pasidalinti savo mintimis.
Man atrodo, kad pasaulis (aplinkiniai zmones, pazistami ir visai nepazistami) mus priima taip, kaip mes save jam pristatome. Mes kiekvienas tiek nevalingai, tiek ir samoningai siunciame aplinkiniams apie save informacija - savo darbais ir poelgiais, savo mintimis atskleisdami savo pasauleziura. Jeigu nepasitikime savimi, nesijauciame del kazko tikri, esame sumise, tai kaip galime tiketis, kad pasaulis mumis patikes?
Manau, kad turime gyventi drasiai ir iskelusios galvas, tik tuomet ir kiti mumis nesuabejos, nes prie laimingo, savimi pasitikincio ir uztikrintai savo keliu einancio zmogaus nori slietis ir kiti. Prie laimingo ir, svarbiausia, savo laimes nebijancio zmogaus nekimba kitu zmoniu piktos kalbos, nes jam tai nerupi.
As tuo tikiu. Ir labai noriu, kad jus tiketumete. Kad butumete laimingos ir niekam neleistumete suabejoti jusu laime, kad didziuotumetes savo vaikais ir niekam neleistumete kitaip apie juos galvoti. Kad savo vaikams paaiskintumete, jog ju biologiniai tevai nera blogi, ir jie niekada nesigedytu savo galbut suklydusiu, galbut nelaimingu gimdytoju. Auginkite laimingus, savimi pasitikincius vaikiukus ir niekada neleiskite sau galvoti apie tokias nesamones, kaip "blogi genai". Nes butent jums suteikta ta laime isugdyti juos tokiais zmonemis, kokiais juos norite matyti.
As isitikinusi, kad jei su savo vaikais apie ju atsiradimo kelia visada kalbesite drasiai ir su meile, pacios sirdyje nejausdamos jokio nesmagumo, jie jums atsidekos tuo paciu. Ir viena karta apsikabins jus ir, kaip musu keturmete dukryte, pasakys: ach, gaila mama, kad as nebuvau tavo pilvelyje, ten turbut gera, bet visu geriausia ant tavo keliu".
Taigi, pasitikekite savimi ir bukit laimingos. Tuomet laimingi bus ir jusu vaikai. Ir jau tikrai niekas negales ju iskaudinti, nes juk laime neskausminga.
Pritariu visu 100% tau Jumila 
Geros tavo mintys,dziaugiuosi,kad vis daugiau zmonių atsiranda taip mąstančių...... 
Geros tavo mintys,dziaugiuosi,kad vis daugiau zmonių atsiranda taip mąstančių......
QUOTE(Ute @ 2006 09 04, 23:08)
Kažkaip užkliuvau už šios diskusijos. Daugeliui savo pažįstamų, giminių ir pan. esame pasakę, ir jie normaliai į tai reaguoja, o tuo pačiu (tyliai sau mąstau) tai keičia ir jų pačių požiūrį į įvaikinimą Tačiau, pavyzdžiui, darželyje niekas nežino, kad ji įvaikinta.
.....
Būtų visai įdomu sulaukti ir daugiau minčių šia tema, tuo labiau, kad susitikime nedalyvavau.
Tačiau, pavyzdžiui, darželyje niekas nežino, kad ji įvaikinta. .....
Būtų visai įdomu sulaukti ir daugiau minčių šia tema, tuo labiau, kad susitikime nedalyvavau.
Darželyje mums buvo neįmanoma "nuslėpti" įvaikinimo, nes dukra lanko ten pat, kur prieš metus išėjo sūnus. Man tai labai padeda, nes - priešingai nei Ute manai - šis faktas sukelia ne nerimą ar atmetimą, o priešingai - žmonės labai smalsūs ir landūs. Galėtų, tai "išrengtų" abi
O padeda ta prasme, kad aš savotiškai "kariauju" su grupiokų mamomis dėl... teisės į savo mergaitę. Jeigu grupiokų mamos nežinotų, kad ji įvaikinta, - sunkiai paaiškinčiau kodėl ji kariasi kiekvienam ant kaklo, ir kodėl aš "nuraunu" ją lauk nuo tų svetimų kaklų.Aš netrimituoju kiekvienam... Ypač kai pajaučiu, kad pokalbis bus "saldus"
