Oj, gera juoko dozė
Ačiū, kas pasidalinote savo istorijomis
Papasakosius kelis tokius linksmus nutikimus iš savo sesers gyvenimo, nors ir su, tsakant, dramatiškom pasekmėm
Ji mokėsi Čiurlionio meno mokykloje ir vasarą jie važiuodavo į kokį nors provincijos miestelį į dailės praktikas. Ir taip vieną vasarą apgyvendino juos kažkokiam benderyje su labai ūmaus būdo komendante. O per praktiką, tai kaip ir stovykloj - dieną visokia privaloma veikla, o vakare ir naktį prasideda tikrasis gyvenimas
Aišku, vietiniai bernai prašosi į vidų panelių dailininkių iš sostinės pakirkinti ar su vilniečiais bernais pagerti, o ir atvykėliams norisi nakčiai į lauką išsmukti. Žodžiu, dūzgdavo tas benderis kaip bičių avilys. Ir vis tekdavo visokių konspiracijų imtis, kad tą komendantę apgautų, nes ji duris užrakindavo, ilgiausiai prie jų sėdėdavo, paskui, jau visai sutemus, dar ir aplink langus slankiodavo. O jos namelis buvo tame pačiame kieme, kaip ir benderis, tik kiek tolėliau. Ir kaip kaime, tuliko būdelė lauke. Na, ir pagaliau, neapsikentę vilniečiai bernai sugalvojo tą komendantę pamokyti. Nusipirko pardėje milžinišką kiekį mielių, užpylė jas kibire, dar cukraus privarė, kad išbujotų ir kažkada naktį supylė tai komendantei į to lauko tuliko skylę... O ir oras gi šiltas, vasara... Tai ryte ne tai, kad visas tas tuliko turinys lauk lipo, bet net pati būdelė buvo iškelta ir pakrypusi...
Aišku, ir pradžių visiems labai buvo linksma, žviegė visi, prie benderio langų sulindę iki negalėjimo, bet paskui kažkaip tas linksmumas išgaravo, ypač, kaip sesuo pasakojo, kai ta moteriškė visa apsiverkusi ir žiaukčiodama tą putojantį mėšlą šiūpeliavo ir kibirais kažkur į tolybes į laukus nešiojo pilti
Ir, dar kaip sesuo juokais sakė, pikčiausia, kad po to ji nebedrįso nueiti į pardę ir nupirkti kelis pakelius tų mielių namo, nes (čia viskas vyko tarybinais laikais) anais čėsais mielės buvo kaip ir deficitas
Nu, ir kitas nutikimas, su dar nuožmesnėm pasekmėm, nors ir per nesusipratimą
Žodžiu, apie 1990 m., kai jau pradėjo čia visokie išeiviai pareiviai į tėvynę po truputį atvažinėti ir visokių nematytų vakarietiškų gėrybių vis atveždavo, viena nauja sesers bičiulė iš Vokietijos atvežė jai kalną visokios prašmatnios kosmetikos. Pati ta geradarė lietuviškai irgi silpnai graibėsi, daug maž paaiškino, kas yra kas, o toliau jau sesuo pati tyrinėjosi tas dovanas. Nu, ir buvo ten tūbelė kažkokios priemonės, tipo, plaukams. Sesuo vokiškai nemokėjo, kažkaip kažką ten išslebizavojo, kad reikia užtepti ant plaukų, palaikyti kažkiek minučių ir nuplauti. Tai nuatrė, kad čia koks nors balzamas ar kaukė plaukams. Jos plaukai labai vešlūs, stiprūs, tai ji iš geros širdies tą tūbelę atidavė savo geriausiai draugei, kurios plaukai buvo, kaip sakoma, pelės uodegytė. Nu, ir skambina paskui ta draugė, kažką per ašaras isteriškai šaukia rėkia, seserį keikia prakeikia... Po to paaiškėjo, kad ten buvo depiliacinis kremas
, ta draugė atsigulė relaksui į vonią, išsitepė plaukus, o po to pradėjo saujomis juos imtis... Tai, kai pagalvoju, kad man būtų tokia situacija, tai suvis turbūt iš proto ieičiau - pasijusčiau kaip kokiam siaubo filme, beprarandant realybės jausmą... Ilgai po to sesuo su ta drauge taikėsi, aišku, labai kalta jautėsi, bet taip iki galo ir neatšilo jų draugystė... Tik jau po gero laiko abi vis pažvengdavom, kad čia būtų geras keršto planas kokiam vriednam mylimajam - dovanoji, tipo, balzamą, kad jo mieluosius plaukelius paminkštintum, o potam lieka diedas plika galva
