Negražūs pokštai

Pirmyn

Patys prisiprašėte

Pvz.:
eksperimentavom su balsais, miklinomės, ruošėmės, kartais šnekėdavom į stiklainį, kokį nors gilų puodą ar pan. (dėl visokio aido).
Iš įsimintiniausių, tai stengėmės nuspėti pagal atsiliepusiojo balsą jo amžių ir kažką tokio jam suvemti. Tai kartą atsiliepė tokia sakykime tetulė, paprasta lygtais moterėlė, kuri greičiausiai pažįsta n Onučių, Maryčių ir pan. Taigi:
-Alio.
- Alio, laaaabas, čia Marytė skambina.
- Marytia? Ta iš Jonavos?
- Taaaaip.
-Kaip laikaisi? kaip šeima?
-Gerai viskas, sveiki visi, gyvi, judam, krutam. A jūs kaip?
- Ir mes, ir mes gerai. A tai tu kur dabar, gal atvarei pas many į miestą? Pas Alduty?
- Taip, sėdim pas ją dabar, kavutę geriam. Sakom reikia ir tavy aplankyt.
- Oi kaip gerai, aš kaip tik vištu šaunu į orkaitę.
-Nu mat kaip gerai, tai mes tuoj atlėksim pas tavy, lauktuviu užnešim. Lauk mūsų. Čiau.

Sėkmės laukiant, kad višta neatšaltų

Kitas anekdotinis, su ženklu S. Ieškodavome su chebra telefonų knygelėje juokingų pavardžių, kad jų savininkus paerzinti ir pritaikydavome įvairias asociacijas. Viena iš įsimintinesnių pavardžių - Utka. Bet jaučiu negaliu čia to rašyti, baną gausiu Tai palieku vaizduotei, kuris žodis derėtų

Kitas skambutis buvo visai negražus irgi. Į aklųjų ir silpnaregių sąjungą

- Kausau.
- Laba diena. Akiniai sudužo... Nieko nematau
- Užjaučiu. Ar negalite atvykti pas mus?
- Negaliu, gi nieko nematau!
- Visai nematote?
- Neeeee.
- Koks pas jus minusas?
- Minus 3.
- Ar turite kas jums padeda?
- Ne, nieko nematauuuuu. Padėėėėkite.
- Kur jūs gyvenate?
- Tamsioji gatvė 3.
- Negirdėjau tokios.
- Jūs negirdėjot, o aš nieko nematauuuuuu!!!! Nepadedat man.
- Gerai, gerai nesijaudinkit. Padėsime. Kaip jūsų pavardė?
- Neatsimenu, turiu užrašyta, bet negaliu perskaityti, nieko nematauuuuuu.
- Gerai, gerai, nesijaudinkite. Paskambinkit mum rytoj, bus specialistė, kuri padės.
- Gerai, paskambinsiu, jei pamatysiu telefoną


Pradžiai gal užteks

Jeigu telefonu atsiliepineja ne kokia tai tik sekretore, bet asmuo, nusimantis siuose reikaluose tai turejo suprasti, kad kazkas pokstauja po to, kai pasakete, jog su minus 3 nieko nematote Bet siaip prisijuokiau

Kažkada čia neseniai mamai papasakojau, tai ji sako nu ir pasileidus buvai Jos manymu, kad jie gal ten dirbantys užjaučiantys tokie, prisižiūrėję neįgalių žmonių ir pan., todėl šnekėjo ir nemetė ragelio

Mano sesė mėgdavo telefoninius bajerius krėst paskambindavo belekam ir skiesdavo nesąmones,pvz išeik į lauką pasitikt, seniai buvau, laiptinės neatsimenu

Mes tai klasiokams skambindavom ir šnekėdavom nesąmones, pvz. Ar čia Vilniaus pergalė? Ar galima užsisakyti toną saldainių "Raudonkepuraitė"? Arba ar čia laidojimo rūmai, ar galima užsisakyti karstą? ir pan.

Mamai į darbą skambindavo vienu metu ir klausdavo ar čia restoranas "Vyrų džiaugsmas" ir ar šašlykai jau kepa. Kol kartą neištvėrus pasakė, kad jau kepa ir galit važiuoti. Po to kažkaip apsiramino.

Dar labai mada buvo: Ar jums reikia pataisyti klozetą?

Mes irgi mėgdavom paskambinėt su panašiais pokštais , bet dažniausiai klasiokams berniukams, aišku tiems, kurie labiausiai patikdavo . Dažniausiai iš gaisrinės arba greitosios pagalbos prisistatydavom .

pas mane - 5,bet ir tai dar kazkaip primatau biski ,jau i akluju ir silpnaregiu draugija reiktu kreiptis

Galbūt nesitikėjo, kad kažkas iš neįgaliųjų nelaimės pokštus krėstų.
Viena - krėsti pokštą krėsti klasiokui, bičiuliui, kas kita - tokiai draugijai... Ačiū dievui -proto užteko

Man tai baisu būtų skambinti į tokią draugiją, juk laisvai gali nustatyti iš kur skambinta ir nubausti.

Ar "rusų laikais" kažkas tuo užsiiminėjo? Kas ten tikrintų dėl vieno skambučio?
Karusia, tu tai visame kame šventa, gali mėtyti akmenis, žinoma Tai ir žiūrėk, putų nete nebarstyk