Vyras išvyksta į misiją

Mano Draugas, Partneris, Mylimasis (ne, tai ne trys skirtingi asmenys, o trys viename ;-) ) išvyksta į misiją. Dar liko laiko iki to, bet žinau, kad su mintimis ir faktu apie ilgalaikį išsiskyrimą reikia bendrauti iš anksto, reikia su savimi susitarti, sau tai pripažinti, suprasti savo jausmus ir neneigti išgyvenimų.

Jausti savotišką gailestį ir liūdesį yra normalu. Jei neliūdėčiau, kad Jis išvyksta, klausčiau savęs, ar Jį myliu ir ar Jis man reikalingas. Šią temą užvedu ne tam, kad apraudotume savo vargšelių, tėviškėje paliktų neviltį, liūdesį, skausmą ir t.t., ir pan. Noriu, kad pasistengtume įskiepyti šiek tiek optimizmo, pasidalintumėme patirtimi, kaip "neužsigrūzinti" išvykus artimam žmogui, kaip atrasti jėgų laukti, kaip sau priminti liūdnomis dienomis žavias akimirkas, o ne skandintis pesimistiniuose prisiminimuose...

Žinau, kad šiais laikais nemažai antrųjų pusių (tiek vyrų, tiek moterų) išvyksta į užsienius, kažkur toliau. Tiek dėl finansinių aspektų - uždirbti pinigėlių, uždirbti pradinį įnašą už butą/namą ar pan. Tiek dėl darbo reikalų - dabar, kai tapome ES narėmis, darbuose kelionės tapo privalomos/dažnos ir pan. Arba furistai nuolatos juk kelyje. Tiek dėl galybės kitų priežasčių, kurios dabar neateina į galvą, bet , faktas, kad jų yra :-)

Taigi, brangiosios, pasidalinkime mintimis su likimo sesėmis, kaip nusišypsoti tada, kai būna sunku, o Mylimasis už daugelio tūkstančių kilometrų ir, nors žinai, kad norėtų, bet negali dabar Tavęs apkabinti!

Kartoju savo, kaip temos autorės, norą - optimistinių minčių prašau, o ne bambėjimų ant tų antrųjų pusių, kaip jie/jos drįso išvykti ir palikti mus vienus...

Užjaučiu
Mano vyras karininkas, bet aš jo į misiją nė už ką neišleisčiau

kas per misija? religinė ar karinė?

Kviečiu prisijungti prie likimo draugių čia

dontstop, ačiū, bet tavo užuojautos nepriimsiu. Pataupyk ją ir perduok kam nors kitam, kam jos labiau reikės nei man ;-) Neironizuoju, tiesiog noriu parodyti, kad nėra čia ko užuojautas mėtyti. Tiesiog nuo žmonių priklauso.

Į misiją nė už ką neišleistum, sakai? O ar Jis yra Tavo nuosavybė, kad galėtum pilnai kontroliuoti Jo gyvenimą? Tavo šuniukas, kuris negali savimi pasirūpinti ir sprendimus, kad Jį vesti į lauką ar maitinti priiminėji Tu? Nepyk, tikrai nenoriu įžeisti, tiesiog bandau griežčiau parodyti kitą požiūrį - žmogaus grandinėmis prie savęs neprirakinsi, neuždarysi ir nesuvaržysi prieš jo valią. Misija, bet koks išvykimas ilgam laikui, JEI apie tai kalbama iš anksto, dėl to nusprendžiama kartu, ABU ŽINO, kas kur ir dėl ko važiuoja, nėra toks jau bouboubou dalykas! Taip, kai mano Mylimasis buvo priėmęs sprendimą išvykti ir apie tai sužinojau atsitiktinai iš kitų žmonių (tai visai kita istorija, ne apie misiją kalbu), man buvo trauma, šokas, pyktis, apmaudas ir t.t., ir pan. Bet šįkart žinau neprašiau užuojautų ir nemanau, kad tai vieta/tema jas reikšti, nes, liaudiškai sakant, žinojau į kur lipu ;-)

Tai kurgi tos optimistės moterys šiame forume, kurios nemano, kad ilgėlesnis išsiskyrimas, žinant, kas kaip ir kodėl, yra pasaulio pabaiga?

P.s. sena niekše, misija karinė.

O kas cia tokio, kad ilgesniam laikui isvyksta i misija. Kaip isvyks, tai taip ir parvyks.

toks jo darbas ir nieko cia nepadarysi
vieni dirba nuo 8 iki 5 ir ramiai grizta namo, kitiems dar buna komandituotes, kitiems misijos, tai darbas.
aisku jei mano draugas butu kariskis ir turetu isvykti misijai irgi nenoreciau, galbut atkalbineciau, bet jo suvarzyti, uzdrausti ir prie saves prisiristi netureciau teises, tuo labiau, kad tai butu jo darbas, jo pasirinkimas
be to nereikia ziuret vien tik is musu puses, vaikinams juk iri kirba ivairios mintys, kaip cia kas bus, ir jie juk nuogastauja palikdami saviskes
taip, kad cia ne pasaulio pabaiga
eis ir praeis tas laikas
o tokie islaikyti isbandymai manau tik sutvirtins santykius

viskas bus gerai.
po kiek laiko planuoja grizhti? metukai kazkur, ane?
bus truputi sunku pirmas 10 dienu, bet po to priprasi, turesi jau savo rutina.
panasiai kaip jurininku zmonos.. 2 menesius namie, po to 8 juroj..
toks gyvenimas.

Na, tu tikrai ne viena. As dirbu darbe, kur zmones i misijas po du menesius siunciami, tik grizta is Kinijos, po poros dienu i Argentina, tik is ten apibendrinimus padaro ir i Pakistana...nepriskambinsi, nepriskaipinsi, kai kas antra diena kitam viesbutyje...bet cia ne apie tai...mano brangusis daznai isvyksta tai savaitei, tai trim, kas antras savaitgalis ne cia...is pradziu man buvo praktisaki sokas, nes mano ex buvo isisiurbes i mane kaip surbele...vos ne i tulika kartu eidavome....o cia viena palieka ir neskambineja kas vakara, nes jis ne is tu kurie labai daug emociju reiskia, nerasineja kaip as taves pasiilgau... gal dar del to buvo sunku nuolat save itikineti, kad viskas gerai, nors jo ir nematau ir negirdziu...bet...po metu supratau, kad saves gailetis visai nera ko, nes kai jis uzsiemes, visai ne is piktuju man neraso, pati to nedarau,ypac kai kur nors isvaziuoju ir bunu pilna kitu ispudziu...vietoj saves gailejimosi akcijos nusprendziau daryti tai, ka as megstu, o jis nelabai. Megstu keliauti, tad su drauge isdumiam kur nors savaitgaliui, pasikvieciu seseri,suorganizuoju draugams vakariene,pradejau studijuoti, nebebijau viena iseiti i kluba pasokti,neplaunu indu savaite, ismetau drabuzius kur noriu,telikas ir kompas mano, einu shopintis, tai nusikalu per ta laika kol jo nera, kad kai MB grizta, mielai laika leidziu jo megstamu ritmu ant sofkes, gaminam valgyti namie, einam i kina...aisku liudna ir sunku buna, ypac vakarais, pasiilgstu jo beproto, bet stengiuosi vertinti akimirkas kartu, nes dabar palyginus puikiai suvokiu, nes ne kiekybeje, o kokybeje esme Linkiu nenusiminti, ypac jei lieki ten kur tavo seima, draugai...man dar blogiau as net ju salia neturiu. Tiesiog manau reikia isnaudoti ta issiskyrimo laikotarpi kaip saves tobulinima, pvz mokytis nauju dalyku, fotografijos, kalbu, kokios ten batikos...neuzsidaryti namie ir negrauzti saves niuriom mintimis...juk tam, kur isvyksta irgi sunku matant, kaip tu dar dejuoji, todel palengvinant ir jo dalia visada tureti jam kazka grazaus, o svarbiausia linksmo papasakoti apie savo diena tai tiek is mano patirties

na, gal optimizmo suteiks tai, kad lietuviai jokiuose tiesioginiuose kariniuose veiksmuose nedalyvauja

mano pačios vyras daug metų armijoj atitarnavo, bet ištekėjau už jo jau po to

Pabegusi, ačiū už optimizmo pliūpsnį :-) Šią temą tam ir užvedžiau. ne vien dėl savęs, gal užsuks ir kita, bijanti prabilti apie tai, bet pasiskaičiusiai pasidarys geriau, lengviau, maloniau, pagalvos, nusišypsos ir pakils, imsis veiklos. Pati esu gana aktyvi, anksčiau buvau dar aktyvesnė, iš viso nensutygdavau vietoje vis bėgti bėgti bėgti, oganizuoti organizuoti organizuoti. Dabar kiek apsiraminau. Apmaudoka, kad esu toli nuo savo draugų, šeimos (nors su šeima niekada nebuvau tokia jau ir artima...). Bet čia gal kiek irgi asmeninė bėda, kad esu totaliai prikibusi prie senųjų draugų ir nelabai noriai įsileidžiu naujus žmones į savo aplinką. Kai grįžtu į gimtąjį miestą tai ir noras eiti, susitikti atsiranda, o čia vis kažkaip nusisodinusi jaučiuosi... nieko, tobulėjimui ribų nėra ;-)

Šiaip sunku, žinoma, kai Mielasis išvyksta, nes aš esu tokia... sentimentali gal net kiek perdėtai... kai dažna moteris :-) Man daug nereikia, bet labiausiai trūksta to pabudimo šalia, pietavimo kartu, neišsenkančių, nenutylančių kalbų, nes kai būname kartu, tai negalime patylėti, vis diskutuojame, vis kažką analizuojame (už tai jį tikriausiai labiausiai ir Myliu buvo... klaiku... būti su žmogumi, iš kurio žodžius reikėdavo tempte ištempti, nes jis buvo... nekalbus, švelniai tariant...) Esu bendravimo žmogus, taigi to labiausiai ir trūksta :-( Na, bet kai Mylimasis bus misijoje, reiks gal imtis kokį žmonų/draugių, kurių antrosios pusės misijoje susitikimų ratelį organizuoti :-D Man patiktų likimo seseris surinkti :-D Why not? kaip sakant ;-)

Aisku liudna, kai nera salia to brangaus zmogaus...niekas jo negali pakeisti...ir visi tie uzsimirsimo budai, daznai taip ir lieka tik uzsimirsimu, bet is kitos puses...taip ir nebuciau pradejusi studijuoti magistro, aplankyti visa Europa, sokti, sutikusi tunto idomiu zmoniu, jei ne tos jo misijos bet jei tu uzdaresnis zmogus, as isivaizduoju, kad sunkiau. Bet toks gyvenimas, noretum, kad butu kitaip, bet nera. O kai negalim pakeisti situacijos, ka darom? keiciam poziuri i ja pradek nuo to, kad susiplanuok visa diena, susirasyk ir smulkmenas, ir didesniu darbus, jei nera ju tiek daug...apsidairyk aplink, kartais mes net nepamatom, kad musu reikia kitiems, gal draugei, gal kaimynei...ir vykdyk viska,kiekviena iveikta diena bus tavo mazyte pergale
Ir patikek tu tikrai ne viena