Jausti savotišką gailestį ir liūdesį yra normalu. Jei neliūdėčiau, kad Jis išvyksta, klausčiau savęs, ar Jį myliu ir ar Jis man reikalingas.

Žinau, kad šiais laikais nemažai antrųjų pusių (tiek vyrų, tiek moterų) išvyksta į užsienius, kažkur toliau. Tiek dėl finansinių aspektų - uždirbti pinigėlių, uždirbti pradinį įnašą už butą/namą ar pan. Tiek dėl darbo reikalų - dabar, kai tapome ES narėmis, darbuose kelionės tapo privalomos/dažnos ir pan. Arba furistai nuolatos juk kelyje. Tiek dėl galybės kitų priežasčių, kurios dabar neateina į galvą, bet , faktas, kad jų yra :-)
Taigi, brangiosios, pasidalinkime mintimis su likimo sesėmis, kaip nusišypsoti tada, kai būna sunku, o Mylimasis už daugelio tūkstančių kilometrų ir, nors žinai, kad norėtų, bet negali dabar Tavęs apkabinti!
Kartoju savo, kaip temos autorės, norą - optimistinių minčių prašau, o ne bambėjimų ant tų antrųjų pusių, kaip jie/jos drįso išvykti ir palikti mus vienus...
