3 mėn. kūdikis - ar jau primaitinti? - Puslapis 46 - Mažylio iki 1 metų meniu

Doc. dr. A. Vingras

Tinkama ir sveika mityba yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą naujagimių adaptaciją ir gerą kūdikio augimą, vystymąsi, sveikatos būklę.
Lietuva, kaip PSO (Pasaulinės sveikatos organizacijos) narė, privalo laikytis Pirmojo maisto ir mitybos veiksmų Europoje 2000–2005m. plano nuostatų. Jo esmė – auginti, pirkti, vartoti reikalingus (subalansuotus) maisto produktus, nes tai gali sumažinti riziką sirgti lėtinėmis ligomis ir kartu padėti palaikyti nepažeistą aplinką.
Lietuvos sveikatos programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 1998m. liepos 2d. nutarimu Nr.VIII-833, viena iš pagrindinių nuostatų – skatinti natūralų kūdikių maitinimą ir pasiekti, kad 40% kūdikių iki 4–6 mėn. būtų tik žindomi. Dėl to visų sveikatos priežiūros darbuotojų, ypač bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų ir jų komandų (slaugytojų), pediatrų ir gimdymo skyrių personalo uždaviniai yra siekti, kad kūdikiai būtų racionaliai maitinami, t.y. būtina vien tik žindyti kūdikį iki 4–6 mėn. amžiaus, ir tik kai nėra galimybių maitinti motinos pienu, sveikam kūdikiui duoti pritaikytų mišinių. Nuo 4–6 mėn. amžiaus būtina užtikrinti tinkamą papildomą ir (ar) dirbtinį kūdikių maitinimą saugiais maisto produktais, skirtais kūdikių mitybai, skatinant žindymą iki vienerių–dvejų metų.
Žindymas – tai procesas, kai kūdikis ar mažas vaikas gauna motinos pieno tiesiai iš krūties. Tai sąmoningas procesas, kurio realizavimui yra būtinas motinos apsisprendimas ir noras žindyti. Motinos nusiteikimas ir pasitikėjimas sugebėjimu žindyti yra lemiami proceso sėkmės veiksniai. Mažas žindančių motinų procentas iš esmės priklauso ne nuo fiziologinių, bet nuo socialinių ir psichologinių barjerų. Žindymo sąvoka apima ir kūdikio maitinimą krūties pienu iš puoduko ar buteliuko.
Maždaug iki 6 mėn. (26 savaičių amžiaus) MP patenkina visus kūdikio maisto ir skysčio poreikius. MP sudėtis keičiasi priklausomai nuo augančio kūdikio poreikių. Motinai paaiškinama, kad iki 6 mėn. nereikalingas joks papildomas girdymas ir maitinimas, išskyrus retus atvejus (žr. sk. „Žindymo kontraindikacijos“). Tik pavieniams kūdikiams papildomo maisto prisireikia nuo 4 mėnesių (18 savaičių) amžiaus, bet tikrai ne anksčiau. Jeigu kūdikis auga sveikas, jo svoris didėja proporcingai ūgiui, psichomotorinis jo vystymasis yra normalus, iki 6 mėn. papildomo maisto jam neduodama.
Maitinimo papildomu tirštu maistu pradžia nesietina su žindymo mažinimu ir nutraukimu. Išsaugoti motinos pieno gamybą padeda žindymas ne mažiau kaip 2–3 kartus per parą. PSO ir UNICEF rekomenduoja žindyti iki 2 metų amžiaus, o jeigu motina ir kūdikis to nori, tai ir ilgiau.
Tiek maitinant motinos pienu, tiek maitinant pritaikytais pieno mišiniais papildomo tiršto maisto turi būti pradedama duoti maždaug nuo 6 mėnesių (26 savaičių) amžiaus. Nežindomiems antrojo pusmečio kūdikiams pritaikytas pieno mišinys taip pat turėtų likti pagrindinis energijos ir maisto medžiagų šaltinis. Pirmųjų metų gale kūdikis jo turėtų išgerti apie 400–500ml.
Bendrieji principai
Papildomam tirštam maistui valgyti reikalinga tam tikra kūdikio nervų ir raumenų bei virškinimo sistemų branda. Kūdikis turi sugebėti išlaikyti galvą ir stuburą tiesiai, norėdamas valgyti – pasilenkti į priekį ir paimti maisto nuo šaukštelio, nustumti jį tolyn liežuvio šaknies link ir praryti, nebenorėdamas valgyti – nusisukti. Naujagimių ir mažų kūdikių skrandžio pH yra šarmingesnis nei vyresnių, jų virškinimo trakto gleivinė yra pralaidesnė maisto antigenams. Nervų ir raumenų sistemos funkcijų, reikalingų tam tikram maistui valgyti, brendimas pateiktas.
Kūdikio sveikatai kenkia tiek per ankstyva, tiek per vėlyva maitinimo tirštu maistu pradžia. Per anksti (anksčiau nei nuo 18 sav.) kūdikiai papildomu maistu nemaitinami.
Pradedant maitinti naujais produktais kūdikio organizmas lengvai pažeidžiamas, todėl maitinimo naujais maisto produktais pradžia neskubinama, nes pablogėja virškinimas, padidėja maisto alergijos, viduriavimo pavojus. Prie kiekvieno naujo patiekalo pratinama palaipsniui: pradžioje jo duodama nedaug, pvz., daržovių, kruopų košės, vaisių – apie 5–10g (1–2 šaukšteliai), rečiau 15g (1 šaukštas), 5g mėsos, 5 lašai aliejaus (į košę), . kietai virto kiaušinio trynio (su pienu ar daržovių koše), 2,5–5g varškės, t.y. duodama paragauti. Kaskart duodama tik viena nauja maisto rūšis, nepradedama nuo įvairių mišinių. Laipsniška maitinimo naujais maisto produktais pradžia leidžia įvertinti naujo maisto toleravimą, be to, kūdikis paragauja įvairesnio skonio maisto. Jei kūdikiui patinka, neatsiranda maisto netoleravimo požymių, kiekis didinamas, kol pasiekiamas porcijos dydis. Kitos maisto grupės produkto duodama tuomet, kai kūdikis pripranta prie pradėto anksčiau duoti maisto, paprastai po 3–4 savaičių.
Papildomu tirštu maistu maitinama šaukšteliu. Pradžioje maisto paimama tik ant galo šaukštelio ir siūloma kūdikiui paragauti. Pats kūdikis turi paimti jį lūpomis, liežuviu perkelti ryklės link ir nuryti, t.y. maistas iš šaukštelio į burną nepilamas ir nekišamas. Mokymosi valgyti iš šaukštelio pradžioje didžioji dalis maisto teka smakru ar išstumiama iš burnos, tačiau tai nereiškia, kad maistas kūdikiui nepatinka. Kūdikiui mokantis valgyti tiršto maisto pasiūloma po truputį, 2–3 kartus per dieną, po žindymo arba tarp valgymų. Kai kūdikis išmoksta valgyti iš šaukštelio, pradedama duoti tirštesnių ir įvairesnių patiekalų. Žindymas tęsiamas pagal kūdikio poreikį, motinos pienas lieka pagrindinis energijos ir maisto medžiagų šaltinis.
Kruopų košės turi būti pieniškos, be jokių kaloringų priedų (grietinėlės, aliejaus ar sviesto). 6–9 mėn. amžiuje, kol dar netinka KP, košės ruošiamos su motinos pienu ar pritaikytu pieno mišiniu – jo (paruošto vartoti) įpilama į paruoštą košę. 6–8 mėn. vidutinio svorio kūdikio skrandžio talpa yra 250g, 9–12 mėn. – 285g, 12–23 mėn. – 345g. Todėl kūdikiams ir mažiems vaikams turi būti duodami tik gryni maistingi produktai, jiems augant – vis įvairesni. Jiems netinka tokie produktai, kaip pieniškos dešrelės (jose mažai mėsos, o daug visokių priedų). Į tai reikia atsižvelgti gaminant patiekalus ir maitinant kūdikius.
6 mėn. amžiaus kūdikiams maistas turi būti labiau pertrintas, t.y. grietinės tirštumo. Nuo 8 mėn. palaipsniui pereinama prie mažiau pertrinto maisto, nes jie turi mokytis kramtyti. Priekiniai dantys skirti atkąsti maistą, o šio amžiaus kūdikiai daugiau mokomi kramtyti, t.y. kramtomaisiais judesiais trinti maistą dantenomis. Jiems išvirtas daržoves, kruopas užtenka patrinti šaukštu, šakute.
6–7 mėn. kūdikis valgo tirštą maistą kartą per dieną, 8–9 mėn. – 2 kartus, vyresnis – 3 kartus.

8–10 mėn. kūdikiams atsiranda noras ir tam tikras gebėjimas valgyti ir gerti patiems. Valgydinant koše jiems irgi duodamas šaukštelis, leidžiama patiems bandyti gerti iš šiek tiek prilaikomo puodelio. Pasiūloma tokių produktų, kuriuos jie gali patys graužti laikydami rankoje (pvz., duonos, obuolio), patys paimti pirštais ir įsidėti į burną (pvz., sūrio, mėsos, supjaustytų nedideliais kubeliais). Šiame amžiuje labai svarbu skatinti kūdikių savarankiškumą – jie greičiau išmoks pavalgyti patys, be kitų pagalbos. Valgantys kūdikiai ir maži vaikai nepaliekami vieni ar kitų nedidelių vaikų prižiūrimi, visada stebima, kad jie neužspringtų. Jeigu kūdikis nesidomi maistu, per prievartą jo maitinti nereikia. Kūdikis neturi būti permaitinamas.
Gaminant patiekalus kūdikiui druskos nereikia – jos užtenka tiek, kiek yra pačiuose maisto produktuose. Bendri šeimos patiekalai, prie kurių pradedamas pratinti 10–11 mėn. kūdikis, gaminami su joduota druska ir nepersūdomi, naudojami natūralūs žoliniai prieskoniai. Metų vaikas jau sugeba valgyti ir virškinti bendrus šeimos patiekalus, todėl pamažu reikėtų nustoti jam gaminti atskirai. Šio amžiaus vaikai valgo tris kartus (pagrindiniai valgymai – pusryčiai, pietūs, vakarienė), tarp jų dar 2–3 kartus lengvai užkanda (motinos pieno, vaisių, jogurto, kefyro, duonos ar pan.).
Vaikams iki 3m. netinka kepti, tarkuotų bulvių (blynai, cepelinai, apkepas, vėdarai), grybų patiekalai, riešutai, kadangi visi jie labai sunkiai virškinami. Taip pat netinka daug ląstelienos turintys produktai, maistas, paruoštas naudojant sėlenas. Per didelis skaidulinių medžiagų kiekis trukdo įsisavinti vitaminus ir mineralus, pvz., kalcį.
Patiekalai nesaldinami, gali būti pagardinti šviežiais vaisiais, uogomis ar prieš vartojimą pagamintomis jų tyrėmis. Jei vaikas atsisako valgyti kurį patiekalą, šis per prievartą nekišamas, pasiūloma kito. Jei atsisako valgyti daugelį maisto produktų, maišomas skirtingų skonių ir pavidalo maistas, keičiama išvaizda. Tie kūdikiai, kurie buvo vien tik žindomi, prie naujo skonio pripranta lengviau.
Maistas gamintinas iš Lietuvoje augintų ekologiškų produktų, švaraus vandens, neužmirštant higienos reikalavimų.
Negaluojančiam kūdikiui jokių naujų patiekalų neduodama, prie naujo maisto jis nepratinamas. Sergantiems kūdikiams dažniau siūloma pažįsti krūtį, valgyti įprastą mėgstamą maistą, dirbtinai maitinamiems – daugiau gerti.
Papildomam maitinimui rekomenduojami produktai
Palaipsniui pripratintas prie įvairaus papildomo maisto kūdikis turi kasdien valgyti visų keturių pagrindinių grupių produktus: daržoves/vaisius, grūdines kultūras/bulves, mėsą/žuvį ir pieną/pieno produktus. Antrojo pusmečio kūdikis turi būti intensyviai žindomas, o nežindomas turi suvalgyti ne mažiau kaip 500–600ml pritaikyto mišinio per parą.
Lietuvoje augusių vaisių ir uogų tyrės yra žymiai naudingesnės už atvežtinių vaisių, kad ir šviežių, pvz., bananų arba kivių tyres (kitų atvežtinių vaisių tyrės kūdikiui nerekomenduotinos). Atsargiau reikėtų duoti braškių ir žemuogių. Šias uogas patartina duoti tik nuo 10–12 mėnesių, kadangi jos dažniau alergizuoja. Neturint šviežio obuolio ar kitų vaisių, duotinos pramoniniu būdu specialiai vaikams pagamintos vaisių ir uogų tyrelės. Pradžioje netinka kelių vaisių ir uogų, ypač Lietuvoje neaugančių, rūšių tyrelės arba tyrelės su įvairiais priedais, pvz., medumi, grietinėle, šokoladu ir kitokiais priedais, nes kurio nors jų komponento kūdikis gali netoleruoti.
Kruopų košėmis pradedamas maitinti kūdikis, pripratęs prie daržovių ir vaisių. Pirmosios košės turėtų būti verdamos iš ryžių, grikių, avižų. Ypač vertingos „Bio“ grūdų košės, pagamintos iš ekologiškose dirvose užaugintų biologiškai švarių grūdų. Manų košė pradedama duoti vėliausiai ir kuo rečiau, nes maistiniu atžvilgiu ji mažiausiai vertinga. Košės ruošiamos su MP, pritaikytu mišiniu, o nuo 9 mėn. amžiaus – su karvės/ožkos pienu. Kaip priedai tinka įvairūs vaisiai, pageidautina švieži.
Yra labai daug greitai paruošiamų kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų pramoninės gamybos košių, taip pat ir pagerintų vitaminais, mineralais. Tačiau ir namuose pagamintos košės maistiniu atžvilgiu pakankamai vertingos. Esant nepalankiai alerginei šeimos anamnezei (pvz., artimiausi kūdikio giminaičiai serga alergine liga) ar kūdikiui aptikus alergijos simptomų, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir gaminant (iš ekologiško pieno, produktų ir vandens), ir pasirenkant pramoniniu būdu pagamintas košes. Ekologiškų produktų košės ypač rekomenduojami esant nepalankiai alerginei šeimos anamnezei ir juo labiau – jau pasireiškus alergijos požymiams.
Pripratintas prie daržovių, daržovių ir kruopų košių kūdikis pratinamas prie mėsos. Jei šeimoje yra sergančių alerginėmis ligomis, žuvies patiekalai atidedami iki pirmųjų metų pabaigos. Labai svarbu neuždelsti maitinimo šiais produktais pradžios, nes gali išsivystyti geležies stokos anemija (mažakraujystė). Tinkamiausia yra galvijų mėsa (jautiena, veršiena, neriebi kiauliena). Paukštienoje geležies yra mažiau. Alergiškiems kūdikiams tinka triušiena, nutrijų mėsa, kalakutiena. Kasdien kūdikis turėtų suvalgyti apie 30–50g mėsos (tik ne daugiau!). Mėsa, žuvis (virta, troškinta) duodamos su daržovių koše.
Virta morka yra pati vertingiausia daržovė, nes joje esantis β karotinas dalyvauja imuninėse reakcijose. Pirmoji daržovių košė yra ankstyvųjų veislių morkų tyrė. Po to prie morkų pridedama kita daržovė. Kūdikis turi gauti įvairių daržovių košės.
Aliejaus dedama į daržovių košes, pagamintas namuose. Tinkamiausi yra šaltu būdu spaustas alyvuogių, sojų, saulėgrąžų, kukurūzų, rapsų (jeigu jame nėra eruko rūgšties) nerafinuoti aliejai. Tikslinga naudoti ne vieną aliejų, bet juos keisti. Kitų aliejų kūdikiams ir mažiems vaikams geriau neduoti, nes juose mažiau nesočiųjų riebalų rūgščių. Sviestu skaninamos kruopų košės. Aliejus vertingesnis už sviestą.
Alergijos profilaktikai kiaušinio duodama tik nuo metų. Jis turi būti virtas 10min. (salmoneliozės profilaktika). Patiekalų, paruoštų su nepakankamai termiškai apdorotais kiaušiniais, kūdikiui neduodama.
Jogurto, kefyro, rūgpienio, varškės, varškės sūrio nedideliais kiekiais galima pradėti duoti nuo 10 mėn. jų kiekį palaipsniui didinant. Pirmenybė teiktina jogurtui ir kefyrui, o ne varškei. Varškė yra baltymų koncentratas, o permaitinti baltymais nepatartina.
MP, KP ir jo produktai – pagrindinis lengvai įsisavinamo kalcio šaltinis. Duonos produktų duodama tada, kai kūdikiui atsiranda noras graužti, kramtyti. Džiovinta juodos duonos riekė, džiūvėsiai, neriebūs, nesaldūs, be priedų sausainiai duodami antrojo pusmečio kūdikiui į ranką, kad juos čiulpdamas ir grauždamas masažuotų dantenas, mokytųsi kramtyti.
Žindomam kūdikiui iki 6 mėn. neduodama vandens, gliukozės tirpalų, sulčių ir tyrelių, nes MP patenkina ir visus kūdikio skysčių poreikius. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams pagal taisykles paruoštas mišinys irgi patenkina vandens poreikį, tačiau jei nori, jiems duodama atsigerti nesaldinto virinto vandens. Esant karštam orui žinduklis dažniau žindomas. Motinos organizmas prie pakilusios aplinkos temperatūros gerai prisitaiko – jos pienas tampa vandeningesnis.
Vandens, arbatos, sulčių duodama tik tada, kai kūdikis jau valgo tirštą maistą ir pavalgęs nori atsigerti. Jei nori atsigerti MP ar pritaikyto mišinio, nesiūloma nei vandens, nei arbatos, nei sulčių. Vandens, arbatos, sulčių neduodama vietoj MP, pritaikyto mišinio ar kitokio pieno, kadangi pieno produktai kūdikiui ir mažam vaikui yra būtini.
Duodami skysčiai nesaldinami jokiu cukrumi (sacharoze, fruktoze, gliukoze, medumi), nes visų rūšių cukrus vienodai kenkia dantims. Ėduonies profilaktikai kūdikiams ir mažiems vaikams tarp valgymų ir naktį ar prieš užmiegant neduodama sulčių, pritaikyto mišinio, KP. Kūdikiams ir mažiems vaikams netinka juodoji, žalioji arbata, kadangi jose esantis taninas suriša geležį ir taip slopina jos įsisavinimą, bei ramunėlių arbata. Vaistažolių arbatos pasižymi įvairiu farmakologiniu poveikiu, todėl skirtinos pagal indikacijas, o ne atsigerti.
Sultys, vaisių, daržovių tyrės duodamos šviežiai spaustos iš Lietuvoje augančių saldžiarūgščių, pilnai prinokusių ant medžių ar krūmų vaisių, uogų ar daržovių. Jei kūdikiams bei mažiems vaikams norima duoti rūgščių uogų, pvz., raudonųjų serbentų ar vaisių, pvz., svarainių, sulčių, jos turėtų būti duodamos sumaišytos su saldžiaisiais vaisiais. Alternatyva – pramoninės gamybos sultys ir tyrės, skirtos kūdikiams. Prie jų pratinama pamažu, vengiama jų mišinių, ypač neaugančių Lietuvoje vaisių ir uogų. Iki 2m. netinka suaugusiems skirtos konservuotos sultys ar sultys, turinčios daug sacharozės, gliukozės, pagamintos su sintetiniais saldikliais. Alergiškai reaguojantiems į šviežius obuolius, daržoves, tinka pramoninės gamybos sultys ir tyrės, nes jose esantys haptenai denatūruojami ir nebetampa alergenais.
Vyšnių, juodųjų serbentų, mėlynių sultys geriau tinka tiems kūdikiams, kurie nepastoviai tuštinasi skystesnėmis išmatomis. Morkų sulčių duodama ne daugiau kaip 50ml per parą, nes geriant daugiau gali pagelsti skruostai, delnai, padai. Braškių, žemuogių, agrastų sulčių duodama atsargiai, nes kai kurie kūdikiai jų netoleruoja. Nuo vynuogių sulčių sustiprėja rūgimo procesai žarnyne, pučia pilvą, todėl jų geriau vengti. Apdairiai duodama citrusinių ir kitų atvežtinių vaisių sulčių, nes kai kurie kūdikiai jų netoleruoja.
Patys vaisiai, uogos ir daržovės maisto medžiagų atžvilgiu yra vertingesnės už iš jų pagamintas sultis, todėl sultys jų neatstos. Sulčių duodama valgant ar iš karto po valgio, kadangi jose esantis vitaminas C padeda įsisavinti ne hemo geležį. Tačiau apskritai sulčių kiekis ribojamas, kad nesumažėtų suvalgomo MP ar pritaikyto mišinio bei papildomo tiršto maisto kiekis ir įvairovė, nes jų maistinė vertė yra maža. Sultys, tiek koncentruotos, tiek skiestos, slopina apetitą.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis