Viskas apie epidūrinę nejautrą

1) Nepatinka, kad išsakau savo nuomonę, kuri nesutampa su Tavo?

2) Dėl vaistų - sutinku Aš irgi neskubu vaiko farširuoti antibiotikais, jei galima pasveikti ir be jų. Bet jei matau, kad situacija vis blogėja, pati prašau gydytojos jų skirti (kai gydytoja dar abejoja, ar jau dabar skirti, ar dar laukti). Nes tikrai nenoriu sulaukti to momento, kai tų antibiotikų be jokių abejonių reikės, tik... stipresnių.
Galiu pasakyti tik tiek - panašia nuostata vadovaujuosi visais gyvenimo klausimais. Nėra vienareikšmiško recepto visiems gyvenimo atvejams. Ir tikiu, kad daugeliu atveju epidūras yra tik teigiamas dalykas - mažina mamos įtampą (ir vaikučiui nuo to tik geriau), suteikia mamai jėgų sulaukti stūmimo jausmo pilnai jėgų, o ne stumti nusikamavusiai nuo skausmingų sąrėmių... Lygiai taip pat kitoms (tame ir tau) epidūro dėka gimdymas buvo ne toks, kokio tu tikėjais/laukei. Moterų patirtis skirtinga. Todėl ir ironizuoju perskaičiusi kategoriškus Tavo ir Raideles postus epidūro atžvilgiu. Negalima visų matuoti pagal vieną matą. Ne visi kūdikiai po epidūro vangūs, apatiški ar nenorintys žįsti - gi ne viena apie tai čia rašė (iš savo patirties). Tad nesivadovaukim vien statistika



Ir vėlgi - statistika Apie kokią statistiką galim kalbėt, jei po epidūro gimusių vaikų karta dar nėra didelė?

Kalbant apie rakštį, galim pažiūrėt ir iš kitos pusės - jei lauksim, kol pati rakštis išlįs, tai, aišku, sulauksim ir supūliavimo, ir skausmo... O jei kiek anksčiau ją iš piršto iškrapštysim, pagydisim pirštą, tai ji ir nepūliuos

Vėl ragnez sakys, kad ginčijuosi, kad tik pasiginčyt

Siaip tai pagrindine sitos diskusijos apie skaudama danti/raksti ir skausma per gimdyma KLAIDA yra ta, jog is esmes sie du objektai yra visiskai nesulyginami, niekaip nesuderinami. Gi ar galima palyginti auglio ispjovima is gimdos ir aborta. NE! Nes pirmasis yra komplikacijos pasalinimas, o antrasis yra tikro, gyvo zmogaus sunaikinimas.
Mes nesakom "jautis bliauna, o va as tai sneku" ir davai, tipo is to diskusija darykim. Zmogus ir jautis - ne tie objektai, kuriuos galima derinti ir sverti viena salia kito, lyginti ju poelgiu ir vertinti moraliai. Galima teigti - "mano kaimyne rekia ant savo vaiku, o as bandau ramiai susisneketi" - tada viskas ok, aptariami objektai atitinka vienas kita.

Taip ir dantis nesulyginami su kudikiu. Ir kazkaip l.neidomu skaityti vis ta pati ir ta pati palyginima (apie ligas, skaudama raksti ir pan...) - cia ne joks kozeris.

Matai, tu irgi operuoji sąvoka "daugeliu atvejų" - o tai jau statistika. Kiek tu atvejų ištyrei ir nustatei, kad epidūras buvo panaudotas tinkamai ir turėjo teigiamą poveikį? Tu tiesiog nori tikėti tuo ir tiki. Štai Torvalden ištyrė 416 epidūrinio gimdymo atvejų ir nustatė, kad mamos turėjo daugiau sunkumų paduodant krūtį pirmomis dienomis po gimdymo, o iki 6 mėn žindė tik pusė. Ir tam nereikia laukti, kol karta užaugs, tai matosi iš karto po gimimo. Tai faktai. O ką tu priešpastatai jiems? Tik savo tikėjimą, kad daugeliu atvejų epidūras yra naudojamas tikrai esant reikalui ir kad tai neturi neigiamo poveikio vaiko sveikatai... Ir kaip tu manai, ką valgo likę 50 proc. po epidūro gimusių vaikų, kurie 6 mėn. yra nežindomi? Donorės pieną? Net ir Australijoje vargu ar donorės pieną. O apie mišinio įtaką vaiko sveikatai jau yra daug duomenų.

O su rakštim man palyginimas patiko dar ir dėl to, kad kaip ir pastebėjai, rakštį galima ištraukti nelaukiant pūliavimo. Taip pat ir su gimdymu. Galima nelaukti, kol prasidės gimdymo skausmai, galima tiesiog pasidaryti cezarį, gražiai, planuotai ir elegantiškai - tas tampa vis madingiau. Ir jei išdrįsčiau pasakyti, kad cezaris yra prastas pasirinkimas vaiko atžvilgiu, taigi cezarinukų mamos suėstų mane už tai, kad drįstu teigti, kad planinis cezaris gali turėti neigiamos įtakos vaiko sveikatai ir sugebėjimui žįsti. Nes jų vaikai yra sveiki ir tobuli. O aš čia ardausi tik iš pavydo ir pykčio, kad pati atkentėjau ir noriu priversti visas taip pat kentėti. Juk net danties neini traukti, kol neprisireikia, net negręži danties ir neplombuoji jo, kol nepastebi karieso. Tai kodėl su vaiku reikia elgtis blogiau nei su dantimi ar rakštimi? Kai reikia taisyti gimdymo procesą - taip, epidūras gali būti pagalba. Bet kai gimdymas yra normalus ir sveikas - kam jį gadinti?


Visiškai sutinku, kad gimdymas ir rakšties/danties ištraukimas yra visiškai nesulyginami dalykai. Deja, yra žmonių, kuriems sunku pamatyti tą skirtumą...

Gėlytee, ne aš pirma pradėjau gimdymą lygint su danties taisymu/rakšties traukimu Apie tai visos diskutavom (neišskiraint ragnez, Raideles) . Nėra čia ko piktintis, čia tik metaforos



1) Rėmiausi daugiausia šios diskusijos dalyvių pasisakymais Ir perskaičius šią diskusiją pastebėjau, kad dauguma pripažįsta, jog joms ir jų vaikams epidūras neturėjo jokio neigiamo poveikio. Ir aš tuo tikiu.

Neįsižeisk, Raideles, bet iš tavo pusės irgi pastebiu buką nusistatymą epidūro atžvilgiu. Tu nori tikėt, kad epidūras yra blogis, ir tuom tiki. Daug lengviau įsikniaubt į knygą, į statistinę lentelę, negu išklausyt kitų mamų patirties (tų, kurios sako, kad nieko blogo po epidūro nebuvo nei su kūdikių elgesiu, nei su žindymu). Juk tai prieštarauja statistikai

Antra, žindymas yra be galo opi tema tarp visų mamų. Čia, SM, buvo ne viena užvesta tema, kurią tylomis skaičiau. Iš visų šitų pasiskaitymų darsyk įsitikinau, kad net iki 6 mėn. nemaitina mamos dėl to, kad:
a. nenori maitinti. Jaudinasi dėl krūtų grožio/vyro požiūrio/nenori dvelkti pienu ir pan.
b. pačios padarė klaidų maitinant/ar be reikalo supanikavo , todėl paskui lengviau buvo tiesiog duoti mišinuką
c. ir nedidelė dalis tų, kurios tikrai negalėjo maitint dėl anatomijos/pieno nesigaminimo (galbūt dėl epidūro, kaip tvirtina statistika )/ar dėl savo ligų teko nutraukti maitinimą.
Klausimas: kaip jūs manot, ar didelė dalis moterų dalis nemaitino tik dėl to, kad joms koją pakišo epidūras? Deja, kaip nebuvo keista, dažniausios nemaitinimo priežastys yra mano paminėtuose a. ir b. punktuose. O epidūras... manau, kad tai tik ledkalnio viršūnė ......

2) Aš ir "suėsčiau" Mano dukra - po cezario. Be jokių problemų/pieno trūkumo ir pan. maitinau metus, galėjau maitinti ir toliau (pieno buvo pakankamai). Maitinimą nutraukiau pati

3)O gal tai ne gimdymo gadinimas, o jo pagerinimas/palengvinimas?

matai, beda ta, kad antibiotikai padeda tik nuo bakteriniu ligu... konkretus antibiotikas, nuo konkrecios bakterijos.. arba plataus spektro antibiotikas nuo dideles grupes bakteriju. o stai virusams ir pirmuonims ant antibiotiku nusispjaut - gali gert kokius nori antibiotikus, bet virusines kvepavimo taku ar zarnyno infekcijos jais neisgydysi... todel prasyti antibiotiku, kol nera aiskiai diagnozuotos bakterines infekcijos neracionalu.

o kuo dazniau antibiotikus vartoji apsidraudimui, kad "nebutu blogiau", tuo didesne tikimybe, kad is tiesu "uzsiauginsi" populiariems antibiotikams atsparia bakteriju kultura, kuria bus nelengva isnaikinti.

tai tiek apie poziuri i vaistus.

o griztant prie epidurines nejautros. jau kelinta karta sioje ir kitose temose kartoju, kad pirmuosius du vaikus gimdziau su nuskausminimu, o treciaji - be. tau nekilo mintis - kodel? kas priverte mane pakeisti savo nuostata del epidurines nejautros?

Labai idomi jusu diskusija- nutariau ir as pasisakyti Kai buvau nescia pirma karta ir jau teko vaziouti i ligonine (37.4 savaiciu), vandenys jau buvo nubege. Bijojau, kad darys cezari, nes dukrele buvo neapsivertus. Bet aciu Dievui, apziurejus gydytojai-ji pasake, kad vaikas nedidelis, dubuo leidzia gimdysi pati. Uztat gimdyma prieme ne akusere, o daktarai. Is pradziu apie epidurini net negalvojau , bet skausmai buvo nerealus, faktiskai vos ne iki samones netekimo. Paprastas nospos ukolas visai nepadejo Paprasiau epidurinio. Gydytoja ispradziu apziurejo, ar dar imanomas epiduras, nes praejo jau daug laiko. Na ir man spejo suleisti tik viena vaistuku doze, bet to tikrai pakako, kad pailseviau pries stangas , atgauciau jegas. Tikrai nebuvau apsvaigusi, o tik valgyti uzimaniau Stangas jutau, is skausma tuo metu jutau ir isstumiau greit. Na ir dukrele nebuvo apspangusi, tik rami. Bet jos toks budas buvo, nes piena zinde puikiai, o maitinau as ja iki 1m 3 menesiu
Nezinau, kaip darysiu si karta.

Va, kas buna, kai sraige bradeda mastyt apie gyvenimo prasme

: Apie antibiotikų žalą ir naudą žinau labai daug, galėčiau pati mokslinį straipsnį apie juos parašyt . Vaikystėj labai dažnai sirgdavau pūlinga angina, todėl per visą gyvenimėlį jų esu išgėrusi daugiau nei reikia... Juk tais laikais antibiotikus gydytojai skirdavo lengva ranka, o ir receptų jiems nereikėjo (dabar lyg tai reikia ). Užtat ir sulaukėm tokios situacijos, kad iš praeities grįžta senos ligos (kad ir tuberkuliozė), atsparios antibiotikams... Bet ko norėt, kad dauguma žmonių gripo nuo paprasčiausio peršalimo neskiria Bet tai jau kita tema

Todėl prisimindama, kokį antibiotikų maišą esu pati išgėrus, dukrytei niekada nekišiu jų, jei nėra būtinybės Tik pasitarus su gydytoja ir tik matydama, kad padėtis komplikuojasi, kad nesulaukti didesnės bėdos Tą ir turėjau omeny, kalbėdama apie "apsidraudimą, kad nebūtų blogiau"

Kalbant į temą Skaičiau tavo patirtį apie vaikus, apie tai, kad tau atrodė, jog trečiasis gimė žvalesnis ir t.t. Kažkurioj temoj jau apie tai kalbėjom Aš manau, jog čia tikimybės yra, jog kaltas epidūras (tavo organizmas į jį taip reagavo, todėl ir vaikelis vangesnis). Bet lygiai taip pat gali reikšmės turėti visa gimdymo veiksnių visuma... Kaip iš tikrųjų, jau mes nesužinosim. O taip manau dėl to, kad ir šioje, ir kitose temose įsitikinau, jog tas pats epidūras skirtingoms moterims skirtingai suveikia - vienoms viskas super gerai, o kitoms nesuveikia/suveikia ne taip ir pan. Ir anesteziologo vaidmuo ne paskutinėj vietoj...Gal dėl to ir nebegimdytum kito vaiko epidūro pagalba?
Apibendrinant galiu pasakyti, kad nesu kategoriškai užsispyrus,kad epidūras yra totalus gėris. Esu kritiškai nusiteikusi prieš kone fanatiškus pasisakymus, kad "visi po epidūro gimę vaikai yra apsvaigę ir pan." (kaip buvo rašyta temos pradžioj). Tokie pasisakymai man dvelkia davatkiškumu, tipo "nežinau, kas tai yra per naujovė, bet jei tai naujovė, tai velnio pramanas, blogis"
Jei jau mes, skatintų/replėm trauktų/maitintų pagal grafiką ir pan. karta išaugom normaliais ir sveikais žmonėm, tai epidūras

1. ir as manau, kad kaltas epiduras. tik ne del mano organizmo reakcijos, o del to, kad vaistai per placenta pateko i vaiko organizma. per pirmaji gimdyma nuo pirmosios vaistu dozes iki vaiko gimimo praejo 3 val. vaistu dozes buvo per dideles mano kuno svoriui.
2. teisingai, visada galutini rezultata lemia veiksniu visuma. todel sioje ir kitose temose apie epidurine nejautra esu linkus lyginti savo antraji ir treciaji gimdyma, kurie buvo panasus savo trukme ir eiga. bet manau sutiksi, kad kartais is pirmo zvilgsnio nereiksmingas veiksnys, pakeicia visuma.
3. kaip butu buve MAN - nesuzinosim, nes gryzti atgal su dabartinemis ziniomis ir sunaus is naujo pagimdyti pagal nauja scenariju as negaliu. kita vertus, lygindama savo subjektyvia patirti su mokslininku apibendrinta daugelio moteru gimdymo patirtimi, galiu daryti isvada, kad mano patirtis buvo desninga, o ne atsitiktine.
4. turejau ambicinga plana: perskaityti visas gimdymo istorijas forume, jas ivertinti pagal tam tikra kriteriju sistema ir padaryti isvadas - tai jau butu panasiau i tyrima, is kurio butu galima daryti bent peliminarias isvadas.
5. taip.

bet svarbiausia priezastis vertusi mane rinktis epidurine nejautra buvo... gimdymo baime. tik pagimdziusi treciaji vaika pati supratau, kad mano nepasitikejimas savo jegomis buvo nepagristas. apie tai irgi esu rasiusi temose apie cezario operacija ir epidurine nejautra.


del to dar galima butu padiskutuoti. pvz., jei kas nors apklaustu dabartinius trisdesimtmecius-keturiasdesimtmecius ir ju motinas. be abejo, toki tyrima atlikti butu labai sunku, nes zmogaus gvenime veikia gausybe veiksniu, o zmogaus atmintis - nepatikimas dalykas. bet butu idomu.
o gal kas nors jau yra dares toki tyrima...

Ragnez, kazkaip Tau labai jautrus sis klausimas . O nepagalvoji kad ta Tavo euforija apie gimdyma be nuskausminimo truputi iskreipta, bo toki gimdyma patyrei tik su treciu vaiku. Kazin, kaip butu, jei tai butu buves pirmas gimdymas.

Man tas "dziaugsmelis" teko butent su pirmu, tai buvo labai sunku. Pamenu, kad jau klejojau ir bludijau nuo skausmo, o gydytoja sako- JAU 5-6 cm., DAR kokis trejetas valandu. Uztruko daug ilgiau... O vat antra kai gimdziau, tai iki 6 ar 7 cm. su labai civilizuotu nedideliu skausmu pratempiau be nuskausminimo, bet po to paemiau epidura ir vualia- per pusvalanduka turejau vaika- sveika, grazu, aktyvu, apzhoriuga nuo pirmos minutes. Dabar vat trecio laukiu ir galvoju- vel palauksiu, kol skausmas bus proto ribose, o tada- epiduras. Gydytoja sako- na, trecias jau, organizmas pamokas ismokes, pora egzu sekmingai islaikes, tai tikekimes, kad atsimins, kaip reikia dirbti.

Tai vat, Tavo situacijoj, pasakyciau, bepigu Tau pirmakartes strojinti ir pasakoti basnias apie nuostabu gimdyma be nuskausminimo, kai jis buvo TRECIAS. Oi, tai is esmes kitas reikalas, nei ankstesni gimdymai.

Ketvirta jei gimdytum, tai greiciausiai dar lengviau butu.

ne "jautrus", o "idomus".

kaip buvusia ausrines marijos pavilionienes, giedres purvaneckienes, filosofes viktorijos daujotytes, aukletine, mane domina apskritai ivairus su moteriskumu, lyciu santykiais susije klausimai - nuo gimdymo iki vaiku auklejimo, nuo poziurio i savo moteriska kuna iki pasirinkimo buti "namu seiminke" ar "karjeros moterimi", nuo abortu draudimo iki seimos koncepcijos. buvom ir mudvi susidurusios keliose tokiose temose


per pirmaji gimdyma, praejus mazdaug 9 val. nuo saremiu pradzios su 8 cm atsidarymu stovejau gimdykloje atsiremusi i palange ir siubuodama klubais per saremi ziurejau pro langa, kaip vaikai zaidzia futbola. kaip butu buve toliau, jei nebuciau sutikusi darytis epidurines nejautros - tikrai negaliu pasakyti.

mano "euforija" susijusi ne su gimdymu eiliskumu, o su igyta patirtimi ir ziniomis.

Nesupratau. Tai jei taip lengvai sekesi per pirma gimdyma, kam emei epidura? Tai butum ir pagimdzius be dideliu skausmu.

O epiduras reikalingas merginom, kurios nupusha nuo nezmonisko skausmo bent jau saremiu pusiaukelej.

Bet jei su 8 cm dar sugebi kazka matyti pro langa ir po gimdymo ta vaizda atsiminti- tai tikrai ner toks skausmas, nuo kurio reiketu gelbetis epiduru.

Cia is serijos- sotus alkano nesupranta. Jei butum per pirma gimdyma atsijunginejus nu skausmo, nesugebetum bendrauti su aplinkiniais, mastyti blaiviai, nesigaudytum erdvej ir laike, tai vargu ar dabar taip kryzium gultum pries epidura.

Tiesa, gerbiu Ausrina-Marina, bet tik ne moteriskumo ir susijusiom temom, kurios anai tamsus miskas.