QUOTE(AGFA @ 2007 06 26, 22:24)
....labai labai reik....padėkit....kažką tokio už širdies griebiančio....
Tu spindėk, mano Mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga, Mamyte,
Ne tik man, bet ir mano vaikams
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.
Na, ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely...
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Motinėle, esi mums brangiausia
Vien tik Tau puokštė rožių didžiausia.
****
Į mėnulio glėbį įsisupus
Aš prisimenu, Motut, Tave,
Kaip lopšinė meiliai švelniom lūpom
Glostydavo vakarais sapne.
Ir dabar užmigusi sapnuoju
Tavo veidą, lūpas ir rankas...
Vėl prabėgusi laiku būtuoju,
Gydau gerumu žaizdas senas.
Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin...
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš dukra Tavoj širdy pražydus.
****
Tu pirmoji pasveikinai mus su tekančia saule,
Tu pirmoji pabučiavai mūsų akis, lūpas.
Tu palinkėjai gyventi laimingai.
Mama, Tu - mūsų šviesos spindulys.
Tavo laimė - mes, Tavo vaikai.
Tegul Tavo akys mato tik šviesą,
Tegul širdis sutalpina pavasarius ir vasaras,
Tegul niekada nepavargsta rankos,
Išmokiusios mus sėti ir auginti,
Glostyti ir pakelti.
Linkime gyventi Tau tiek ilgai,
Kad Tavo amžiaus pavydėtų net medžiai.
****
Tavimi mums nužydi pavasariai,
Tavimi mūsų rudenys dosnūs,
Tavo veidu riedėdamos ašaros
Širdyje visus randus išglosto.
Mums kaip duona esi kasdieninė
Ir kaip oras esi reikalinga,
Mums tik Tavo pirkelėj medinėj
Anei laimės, nei meilės nestinga.
Ir šiandieną mes lenkiamės žemei,
Atsiklaupę prie maudžiančių kojų,
Už savo gyvenimus, Mama,
Gyvenimui Tavo dėkojam.
****
Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi staiga atėjusi į mano mintį. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys sugrąžina Tavąsias rankas ir akis, ar tai Tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą. Tavasis gerumas, Mama, vaikštantis po mano gyvenimą, visuomet atsiranda šalia, kai esu sunkiausiose minutėse, valandose ar dienose. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų dvasinį ryšį. Žinau, kad galiu klausti patarimo ar prašyti paguodos ir pas kitus žmones, tačiau net tokio poreikio nejaučiu. Tu vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti neapkalbėjusi. Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu Tave tik tuomet, kai sunku... Ne mano švenčių Saule! Ne mano Laimės Žvaigždele! Ne mano Meilės Gėlele! Aš esu tavo didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu Tave ir bučiuoju.
****
ČIA
ČIA