Pasakėlė apie Ąžuoliuką
Ateik vaikuti, tik prisėsk- pasakaitė tuoj atskries
Ant margų margų sparnų , tuoj pateiks tau daug žinių
Paklausyki atidžiai, pasvajoki atvirai...
O naktelę susapnuok, meilės dainą Tu dainuok...
Labai labai seniai, o gal ir neseniai vienoje karalystėje ant aukšto kalno augo mažas medelis, vardu Ąžuolas. Na, tiksliau pasakius, dar mažas Ažuoliukas, nes jo mažos šaknys dar visai neseniai buvo įsikibusios į tvirtas kalno uolas, o maži gležni lapeliai dar tik neseniai tebuvo pradėję kaltis. Ąžuoliukas jau nuo pat vaikystės buvo labai liūdnas ir vienišas. O kaipgi ir nebūsi jeigu jis neturėjo nei tėčio, nei mamos. Ant šio rūstaus kalno jis atsidūrė tik tada, kai smarkus vėjo gūsis, genamas šiaurių jūros audrų, atpūtė jį ir numetė ant drėgnos juodos žemės. Ažuoliukas tada dar buvo Gilė

O tamsioji vienišoji naktie, mano vienintele drauge
Kiek kartų aš tave prasklaidyti norėjau, ir šviesą išvysti savosiom akim.
Ne, Ąžuolas nebuvo visiškai vienas, jis turėjo draugą- Mėnulį, kuris kiekvieną naktį juokdavosi ir merkdavo jam akį. Tik Ąžuolas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Mėnulio burna kartais panaši į šypseną

,, Meilės nėra, nėra , kas mane myli"- sakydavo Ąžuoliukas
Ažuolas turėjo draugą, vieną vienintelį draugą, kuris atskrisdavo pasisėdėti ant jo kreivos šakos. Tai buvo juodu švarkelių vilkinti varna

Aš pavargau, aš noriu mylėt,
Aš noriu tau duoti, viską, ką turiu
Vieną naktį, kai Ąžuoliuką išbudino stiprus vėjo ūžimas ir jis pramerkė savo akį, pamatė kaip žemėje, visai šalia jo kamieno, kažkas blizgėjo. Gal tai koks akmenėlis, o gal vandens lašelis... Daug klausimų kilo, tačiau sapnų fėja neleido ilgai galvoti ir medelis nulenkė savo galvutę giliam saldžiam sapnui. Ryte Ąžuolas pamatė, kad tas blizgantis daiktas yra kažkokie maži susiraukšlėję lapeliai, aplipę rasa. ,, Kas gi tai galėtų būti?" mąstė Ąžuolas. Kiekvieną dieną maži gležni lapeliai stiebėsi į viršų , bujojo, tapo gražūs ir švelnus. Bet Ąžuolas niekaip nesuprato, kas auga visai šalia jo O kas gi tai?

Kartą atskrido juodoji varna

Dar daug daug metų kalno papėdėje stovėjo Tėvas ir sūnus, susiviję savo galingomis šakomis. Meilė jų nežeidė, meilė jų negąsdino, meilė juos šildė ir brandino, grūdino šaltiems gyvenimo vėjams.
Tu mano begalinė nakties bedugnė, tu mano žvaigždutė vaivorykštės rate, noriu susitikti tave paukščių tavo pakraštyje, kad galėtumėm susilieti vienas su kitu- pusiaukelėje Nes Aš tai Tu, o Tu- tai Aš . Mes viena visur ir visada