Atėjo vasara ir gražioje žalioje pievoje ėmė žydėti įvairios gėlės. Pačioje gražiausioje vietoje, kur labiausiai švietė saulė pražydo ramunė. Jos žiedas buvo baltas, o lapeliai žali, tikra gražuolė. Visos kitos pievų gėlės jai pavydėjo baltapūkio vainiko ir grakštaus liemens. O po pievą laigė ir šėlo Vėjas. Vėjas buvo padūkęs, siūbavo gėles, išdykavo ir pūtė kiek valiojo jo raudoni skruostai. Jis jautėsi jaunas ir stiprus. Kai Vėjas praskriedavo pro Ramunę, tai vargšelei apsisukdavo galvelė. Ji jam pavymui mojavo savo lapeliais ir kvepėjo. Ramunė labai įsimylėjo Vėją. Bet Vėjas buvo tikras savo tėvo Viesulo švarko skverno pamušalas, jis mylėjo visas gėles ir žarstė joms komplimentus. Visas vienodai bučiavo ir glostė.
Ramunė ėmė galvoti, kad jei ji galėtų skristi kartu su Vėju, taip kaip daro plaštakės, tai Vėjas į ją atkreiptų dėmesį. Ji stengėsi judinti savo kotelį ir kraipyti savo gražią baltą karūną, kad tik galėtų atsiplėšti nuo žemės. Kai tik vėjas skriedavo pro ją, ji imdavo tiestis į viršų. Ir vieną dieną jai pavyko, kai Vėjas buvo ypač įsismarkavęs. Jos kotelis nutrūko ir Ramunė nuplasnojo kartu su savo mylimuoju debesų link. Jie sukosi, šoko, vėjas ją mėtė aukštyn žemyn. Ramunė buvo labai laiminga. Bet padūkėlis Vėjas nuskriejo tolyn, o jos baltas žiedelis ėmė kristi žemyn. Ji taip išsigando, kas dabar bus? Ji beviltiškai stengėsi nenukristi, bet žemė sparčiai artėjo. Ramunė užsimerkė ir nesipriešino. Ji buvo labai nusivylusi.
Tuo tarpu per parką ėjo jaunas vyras, vėjas taršė jo plaukus. Jis buvo užsisvajojęs. Ir staiga tiesiai jam į rankas nukrito gėlės žiedas. Jaunasis vyras labai nustebo, ir nežinojo ką su ta gėle daryti. Staiga ant suolelio vyras pamatė sėdinčią jauną moterį ir nusprendė šią gražią gėlę jai padovanoti. Kai Ramunė prasimerkė, pamatė, kad ji yra gražios moters rankose, o šalia sėdi jaunas vyras. Aš savo meilę padovanosiu šiai porai, pamanė ji. Stebuklas įvyko. Po kiek laiko vyras ir moteris susilaukė mažos baltaplaukės dukrelės ir pavadino ją Ramune.
Piešinio autorė: kregždutė
