Esu mama su dviem ūgtelėjusiais vaikais. Alimentų beveik negaunu, na gal būna kelis kart metuose ( per Kalėdas, gimtadienius) perveda kelis šimtus.....( kas atima galimybę gauti pastovius pinigus iš vaikų išlaikymo fondo...).
Neseniai dar ir darbą praradau, dėl etatų mažinimo. Sukuosi kaip galiu, prašiau šildymo kompensacijų, gaunu bedarbio pašalpą, dar šiek tiek kaip įmanydama prisiduriu iš šalies papildomais darbeliais ( bet tai katino ašaros....). Stumiam dieną po dienos, bet šviesos tunelio gale kaip nėr, taip nėr
Nuolatinis taupymo rėžimas, centų skaičiavimas, visko ribojimas. Dieve, kaip tai vargina.....Žinau, jog net ir susiradus darbą būtų nelengva - juk ir mokėti už butą, ir vaikų augantys poreikiai, o ir vasarą bent kelioms dienoms bent jau prie mūsų jūros noris nuvažiuoti.....o atlyginimai dabar.....pasiskaičiuoji, ir matai kad bus minusas, kaip besisuktum. Bet kad net ir tie darbai nesimėto, jei ieškai ne už minimumą....
Kaip jūs sukatės, mamos? Iš kur semiatės jėgų, stiprybės, kad nepalūžti, nes kai negali savo vaikui nupirkt parduotuvėje saldainio, pasijunti tokia nieko verta, kad skradžiai žemę norisi prasmegti.......
Mąstau ir apie darbą užsienyje - bet vaikų palikti, bent kol įsikurčiau ( jei toks stebuklas įvyktų) nėra kur.....
Pasidalinkite patirtimi. Bent morališkai gal bus lengviau, žinant, kad ne aš viena taip gyvenu......
o tai vaikas ne jo, kad "gal; ir padetu"? Vaika abu turi silaikyt, ne vien mama. Manau, kad jums finansiskai geriau butu issiskirti oficialiai ir prisiteisti alimentus.
.o ir kaip cia suprast "tektu dirbt" ? 
