Gerą temą užvedei, rasuliuk. Aš finansus tvarkiau tik kokį mėnesį po skyrybų - taupiau, bandžiau skaičiuoti kiekvieną litą. Po to nustojau. Dabar gyvenu taip - leidžiu kiek turiu ir nesuku galvos. Butą nuomojuos, o neperku jo ne tiek dėl kredito baimės, kiek dėl nesubrendusio poreikio nuosavybei... Atlyginimas tikrai ne kalnai, alimentai - irgi simboliški. Kai pritrūksta pinigų - stengiuosi prisidurti papildomais uždarbiais, kurie kaip iš dangaus nukrinta, kai būna labai striuka

Jau ne kartą tuo įsitikinau. Santaupų didelių juodai dienai neturiu - gyvenu pagal principą 'kai kas nors nutiks, tada ir galvosiu'. Santaupas išlaikau maždaug tokiame lygyje - kad užtektų pragyventi porą mėnesių iki kol susirasčiau darbą, jei netyčia jo netekčiau. Bet nemanau, kad gyvenu blogai - išmokau poreikius pritaikyti prie pajamų ir tuo džiaugiuosi. Atostogauti nevažinėju tik dėl vaiko (ne dėl to kad trūksta pinigų) - ilsimės mūsų pajūry arba kokiuose Druskininkuose, automobilis - senas ir ne mano, bet kiek važiuoja tiek užtenka, o kai sugenda - tinka ir mikroautobusai. Kirpyklos, soliariumai, naktiniai klubai, kinoteatrai, knygos, kavinės - visko turiu savo gyvenime

O kad kartais pasiskaičiuoju kur pigiau, ir kokiomis nuolaidomis galiu pasinaudoti, nealikau to gėda - visi skaičiuoja. Manęs tai tikrai nežemina. Taigi, rasuliuk, ne finansų kiekyje esmė, o požiūryje į juos ir į savo poreikius
Tiesa, dar reguliariai kažkiek pinigų (ir laiko) skiriu labdarai - šventai tikiu, kad jei man kas nutiktų, irgi kas nors padėtų.