graži pasakėlė
Labai gera pasakele. Po to, kai perskaiciau savo drauges mergaitei, tik pamacius mane ji vel praso ja oasekti. Prisipazinsiu tai priverte mane susimastyti apie pasakas vaikams ir kokias as vaikysteje girdedavau... pasidare siek tiek liudna, kad nebuvo tokios pasakos, kuria buciau geraja prasme susirgusi. Tad pabandziau isivaizduoti, kokia pasaka buciau norejusi girdeti. Prisedau ir brukstelejau viena. O po to pajutau, akd man tai teikia malonuma ir taip gime dar viena pasakele ir dar viena. Viena ikelsiu cia, o kitas galite pasiskaityti cia: http://www_birutevai...tegory/pasakos/Prasibudo mažas peliukas, vieną, kitą akytę prasikrapštė pukuotomis letenėlėmis. Drėgną nosytę iškišęs iš po vilnonio šaliko, kurį labai senai padovanojo jam mama, pažvelgė pro langelį.
Suprato peliukas, kas jo nuogą kojytę visą ankstų rytą glostė tai saulė į urvelio vidų veržėsi ir mažąjį žvėrelį švelniai žadino.
Lauke ir toliau skaiščiai švietė saulė, o raudoni ir gelsvi medžių lapai šokinėdami žaidė vėjyje. Peliukui net pasirodė, kad žalios spalvos lapas pasisveikino su gelsvuoju, kuris jam meiliai nusišypsojo ir priglaudė savo gelsvą skruostą. Tiesa, kitą rytą žaliasis lapas jau buvo irgi geltonas.peliukas-ziuri-pro-langa
Peliukas tuomet užšokęs ant langelio stebėjo, kaip bendrauja klevo šakose vėjavaikiškai išdykaujantys lapai ir susimąstė: Matyt, žaliasis lapas vakar pamilo gelsvojo lapo šypseną, todėl šiandien jis tapo panašus į jį.
Pasikasęs savo švelnų pilką kailiuką jis nusičiaudėjo, mat pro lango plyšius į vidų patekęs šaltokas rudeninio oro gūsis suerzino jo peliukišką nosytę.
Toliau žvelgdamas mėlynomis akytėmis į milžinišką klevą pilkius galvojo, kad ir jis, kaip ir žaliasis klevo lapas, norėtų sutikti kažką panašaus ir turinčio tokią raminančią šypseną, kaip turi gelsvasis lapas. Taip besvarstydamas peliukas nepajuto, kaip jo mažose akytėse ėmė kauptis ašaros, o viena nuriedėjo per skruostą. Jam pasidarė labai liūdna ir ašaros nesustabdomai ėmė kristi žemyn.
Žvelgdamas į ryte jį pažadinusę saulę ir išdykėlius lapus jis keletą minučių jautėsi laimingas, tačiau galiausiai suprato, kad savo urvelyje jis yra vienui vienas.
Staiga jam pasidarė taip graudu ir vieniša, kaip tik gali būti peliukui ir nušokęs nuo langelio jis šmurkštelėjo po antklode tapusiu šaliku, kuris buvo toks pat pilkas kaip ir jis.
nuostabi pasakele 
Labai grazu!
GRAZU,LAAAAABA!Sivakar ja paseksiu savo vakams!ACIU!!!
Labai grazi pasakele 
