Kur gyvena sapnai

Kur gyvena sapnai

Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindinio lentelė, sėlino prie vaiko lovelės. Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Gražus sapnas labai mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, todėl kasnakt pasakojo vis gražesnes istorijas, rodė vis nuostabesnius vaizdus, tačiau vos pradėjus brėkšti rytui, kaskart šokdavo iš šiltos vaiko lovelės į patį tamsiausią kampą ir tūnodavo ten visą dieną, skaičiuodamas minutes, kada vaikas pagaliau užmerks akeles ir leisis į pačias nuostabiausias sapno keliones.
Tą naktį sapnas kaip ir visuomet buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius. Skruzdėlytė Dytė buvo labai smalsi, norėjo žinoti atsakymus į visus jos galvelėje iškilusius klausimus. Todėl kasnakt, kai visas skruzdėlynas įmigdavo giliu pavargusių, bet laimingų darbštuolių miegu, Dytė išeidavo iš savo kambario ir tyrinėdavo dangų. Kartą ji pastebėjo, kad danguje žvaigždes ganantis mėnulis yra lygiai toks pats kaip ir kitas mėnulis, ganantis kitas žvaigždes tvenkinyje. Dytė pastebėjo, kad mėnulis visada atsisukęs į ją savo veidu ir niekada nerodo pakaušio. Smalsioji skruzdėlytė nusprendė išsiaiškinti kodėl taip yra. Gal mėnulis bijo parodyti savo plikę? Atsakymą ji galėjo sužinoti tik kruopščiai apžiūrėjusi visą mėnulio galvą, todėl skruzdėlytė Dytė nusprendė leistis į kelionę. Tą naktį mėnulis buvo be galo didelis, - pasakojo miegančiam vaikui jo gerasis baikštusis sapnas. Atrodė, kad pasistiebusi kokioje nors aukštesnėje vietoje skruzdėlytė galės ji pasiekti savo rankelėmis. Ji greitai užsiropštė ant pienės lapo, pasistiebė, bet gudrusis mėnulis lygiai per tokį pat atstumą atsitraukė. Dytė nenorėjo pasiduoti, todėl mažomis kojelėmis užlipo ant aukštos liepos viršūnės ir vėl pasistiebė, tačiau mėnulis nepasidavė, tik nusišypsojo iš savo aukštumos ir nuvijo dar vieną priklydusį debesį. Staiga nežinia iš kur atskriejęs vėjo gūsis stvėrė lapelį, ant kurio buvo pasistiebusi skruzdėlytė ir nusinešė su savimi. Dytė iš paskutinių jėgų laikėsi už lapo krašto, kad tik nenukristų ir stengėsi, iš visų jėgų stengėsi įžiūrėti bent kokius nors kelio požymius, kad galėtų sugrįžti namo į savo skruzdėlyną. Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo. Kaip gaila, sapnui nepasisekė ir vaikas spėjo pamatyti tamsiame kampe šmėstelėjusį šešėlį. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu, o vaiko mama turėjo mažyliui uždegti naktinį šviestuvą, kad bet kurią akimirką vaikas matytų, kad tame baisiame kampe iš tikrųjų nieko nėra. Tą naktį vaikas sapno nebesulaukė. Kitą naktį taip pat, dar kitą – vėl miegojo vienas ir liūdnas, o dienomis vis klausdavo savo mamos ir tėčio, kas nutiko mažai skruzdėlytei Dytei, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti. Tuo tarpu vaiką be galo mylėjęs sapnas sėdėjo susigūžęs savo kamputyje ir nežinojo kaip galėtų vaikui padėti, be to, sapnui buvo labai nesmagu, kad vaikas išsigando būtent jo šešėlio. Naktis po nakties sapnas, galvodamas ką galėtų padaryti, graužė rankų ir kojų nagus, kasė pakaušį ir trynė delnu kaktą bet joks sprendimas į galvą neatėjo. Sapnas taip mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, kad pagaliau nusprendė nusižengti savo taisyklei ir įsitikinęs, kad kambaryje viskas nutilo, nėra nei vieno judančio šešėlio, iškišo iš slėptuvės savo ranką. Sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi, bet nieko daugiau nenutiko. Tada sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo. Kambaryje vis dar buvo ramu. Atėjo eilė iškišti iš slėptuvės ir galvą. Sapnas taip ir padarė. Ir vėl visi kambario daiktai liko stovėti savo vietoje. Tačiau iki vaiko lovelės buvo dar 10 žingsnių. Įkvėpęs daugiau oro, sapnas greitutėliai perbėgo per kambarį ir įšoko į vaiko lovelę, o kad jo niekas daugiau nepamatytų, palindo po vaiko antklode ir tada jau pradėjo sekti taip netikėtai nutrūkusią skruzdėlytės Dytės istoriją. Pasirodo, skruzdėlytės lapas nusileido tvenkinyje, kuriame gyveno kitas, nors ir labai panašus į pirmąjį, mėnulis. Skruzdėlytė bandė jį paglostyti, bandė jį prikalbinti nors truputį pasukti galvą į kairę ar į dešinę pusę, kad skruzdėlytė galėtų apžiūrėti nors mėnulio ausis. Tačiau šis nesutiko. O kitą naktį iš skruzdėlyno pasivaikščioti išėjusi Dytė nei danguje, nei tvenkinyje mėnulio nepamatė. Tada ji suprato, pirma kartą suprato, kad švyti tik mėnulio veidas. Kai mėnulis atsisuka į žemę pakaušiu, naktis būna be galo tamsi, todėl niekas ir nežino kaip tas pakaušis atrodo. Skruzdėlytė, radusi dar vieną atsakymą palaimingai užmigo, o be galo vaiką mylėjęs baikštusis sapnas suprato, kad mylėdamas gali padaryti viską, net ir nugalėti savo baimę.

Viktorija Matulevičienė

Labai graži pasakėlė

Gražuuuuuuuuuuuuuuuu .Rytoj tavo pasakėlę išbandysiu savo dukrelei.Pažiūrėsim,kaip ji įvertins...

Ačiū :0
Tikiuosi, parašysi kaip tavo mažylė ją įvertino Nes tas vertinimas tikrai pats svarbiausias

Labai grazu
Ir vaikuciui paaiskinimas is karto yra, kodel viena karta sapnai ji aplanko, o kitasyk - ne
Atspausdinau pasakele bendradarbei, ji savo dukriukui paskaitys
Aisku, ir pas save issisaugojau

Na va,paskėlė pasekta .Tai mano mergaičiukė atsikėlė apžiūrėti kampų-kur tas sapnas pasislėpęs.Neradusi nusprendė,kad jis dabar išėjęs ir gal ateis vėliau.Tik nusiteikusi laukti nemiegoti,kad girdėtų kaip ateis...

Vis tik vaikai tikrai nuostabūs
iš tikrųjų šios pasakos tikslas buvo toks, kad vaikai nebijotų tamsių kampų. O aš jų vaikystėje bijojau...

Laba diena,

stebukliuke, labai graži pasakaitė. O žinai, aš kaip gavusi humanitarinį
išsilavinimą, turėjau šiek tiek ir vaikų literatūros (užsienio ri lietuvių)
bei psichologijos paskaitų, tai galiu pasakyti, kad labai smagu, jog sukūrei
pasakaitę būtent apie tai, ko labiausiai bijojai vaikystėje- tamsių kampų.
Tai gana svarbus kūrybos motyvas, vadinamasis atspindžio efektas (čia toks
terminas)

Yra mokslo žmonių, teigiančių, kad baisios pasakos, t.y apie blogus, tamsius
dalykus, vaikams netinka, tačiau man regis kad vaikams reikia susipažinti su
viskuo- ir su tamsiąja ir su šviesiąja gyvenimo puse. Ypač jei sekdami tokią
pasaką tėveliai vaikui sugeba paaiškinti, koks tas blogis, kaip gėris jį
nugali ir t.t

Na bet ir išsiplėčiau čia aš... o juk norėjau padėkoti už gražią pasakaitę


p.s žinok visai neseniai pagalvojom su vyru, kad Viktorijos vardas labai
gražus ir galbūt tiktų mūsų dukrelei

Aciū, merginos

Cikadele, apie savo vardą galiu pasakytitiek, kad jis man tikrai neša sėkmę Tikiuosi, kad taip bus ir jūsų dukrelei, ir visai nesvarbu kokį vardelį jūs jai parinksit

Mmm..kaip grazu...

Skaidydama viską ekranizavau O skruzdėlytė grįžo namo?

Žinoma, kad grįžo Ir jai kilo dar daugybė klausimų, į kuriuos ji turėjo rasti tinkamą atsakymą. o kai skruzdėlytė užaugo ir tapo didele ir rimta skruzdele, ji visada žinojo, ką atsakyti mažoms ir smalsioms skruzdėlytėms