Kaip elgtis tėvams, kai vaikas mušasi?

Zodziu pas mus situacija taip pat ne is geruju,musu dickiui keturi metai,jau didelis toks,manau turetu truputuka ir kontroliuoti savo jausmus,neisterikuoti del visiskai nieku,nerodyti oziu del nieko,jug jau viska puikiai supranta,kad taip elgtis negalima ir pan..o dar ir megejas kumscius i darba paleisti,kazkokia nesamone,nebezinau nei ka daryti,suduota o po to atsiprasineja,bet trumpam,po kiek laiko vel pareina smukuodamasis,ar siaip kaip is neturejimo ka veikti ,ateina ir trenkia...nu zodziu.

O su manim kas blogai? norit pasakyt, kad vaikas elgiasi taip kaip elgiasi šeimoje tėvai, ar kaip elgiasi tėvai būdami maži?
Su jumis sutinku gal tik 10%. Visokių vaizdų esu mačiusi dirbdama auklėtoja su beglobiais vaikais nuo išmokusio vaikščiot iki mokyklinio amžiaus. Kai atvežti vaikai elgiasi kaip laukinukai, pamėgdžioja nepadorų ir gašlų tėvų elgesį namie, kur buvo smurtaujama, geriama ir vaikui dėmesio neskiriama... Baisu.
Bet yra vaikų, kurie (kaip čia pasakius) ''atsineša'' savo būda/charakterį is kurio nors tevėlių.

Tarkim būna vaikų kurie labai kuklūs, tylūs ir nedrąsūs, kaip kad mama būdavo vaikystėje, arba labai veiklūs mėgstantys vadovauti, imtis iniciatyvos, labai žvitrūs ir impulsyvūs , ir tai paveldėjo iš tėčio, kuris buvo itin žingeidus ir nenustygstantis vietoje mažasis neklaužada.

Dar vienas patebėjimas, kad šiuolaikiniai vaikai, kalbu apie vyresnio amžiaus, na ir tuos kurie jau supranta ir patys pilnai kalba, yra tikrai labai naglūs, turi žino daugiau savo teisių nei pareigų. Pastebėjau kad mūsų laikais vaikai buvo auklėjami kur kaz griežčiau, žinojo , kad reikia gerbti ir klausyti vyresnių, kad negražu elgtis nemandagiai ir kas yra gėda. O dabar vaikai yra didžiausi išdidybės, neduok Dieve sudrausminsi koki snarglį kieme, kuris persisveręs per balkono turėklus trečiame aukšte vos laikosi ir dar mandravoja. Nepamiršiu vaizdo mieste, kai centrineje gatvėje sustoję trys berniukai kokių 7, 9, ir 12 metų supešė cigaretę prie mano akių. Aš buvau apšalusi. Po to tas devynmetis susitiko su mama ir ką tipo ji neužuodžia cigarečių? gal ji pati jam net duoda parūkyt? Košmaras.




O jūs viešoje vietoje nedrausminate savo vaiko jeigu jūsų neklauso ir izdivonus dirba?! - tada jus tituluočiau kaip apsileidusia mama. Nematau čia reikalo tokiais ''titulais'' žarstytis, kiekviena mama atsirenka ir spręndžia, kaip auklėti savo vaiką, ir jeigu net užmesčiau per užpakalį tai dar nereiškia, kad esu smurtautoja prieš vaikus ir bandau nuo to pasislėpti.
Mano nuomone ta, kad vaikas neturi kelti scenų ir isterijų ne tik namuose, bet ir viešoje vietoje (aš pati taip auklėjama buvau), ir tėvams nereiktų patirti gėdos. Vis dėlto šitokie kleckai, apie kurių nederamą elgesį šioj temoj ir diskutuojame, yra mokinami ir auklėjami tėvų , o ne tėvai mokinami vaikų. Juk kalbama apie pačių mažiausiųjų elgesį ( 1-2-3m.).


P.S. Pastebėjau, kad supermamamų kai kuriose temose moteriškės pamiršta ko čia susirinko. Apmaudu, kad tenka vengti išsakyti savo nuomonę, nes kaip mat atsiras ''teisinguoliu'' kurios suskubs tave apnikti, pasmerkti arba užvartys taip, kad nebenorėsi ateiti čia padiskutuoti, paskaityt patarimų, pasidalinti savo patirtimi, nuomone, padėt kitoms mamytėms. Kodėl daugėja tiek piktų mamų?

Musu vaikas kai pradejo negraziai kalbeti mes pradejome gilintis i ilga pokalbi. Atvirai pasakius iseities nelabai mateme kince, bet kalbejome tol kol vaikas pavargo gincytis ir pradejo pritarti ir zadeti daugiau taip nesielgti.

Siap daznai taip darome beviltiskose situacijose, gal tai ir truputeli kankinimas, bet niekas geriau neveikia...

Musu panasi situacija. Tik maniskiui dar tik pusantru, bet jau turim problemu su musimusi. Pavyzdziui, zaidzia smelio dezeje su vaikais ir netiketai prieina koks vaikutis ir atima is jo zaisla. Maniskis paima kita, bet ir ta atima ir taip kartojasi kelis kartus. Tada jau nebeiskencia, paima pvz konkorezi ir meta i atiminejanti vaika... Ir ka reiktu daryt tokioj situacijoj? Visada sudrausminu savaji ir stengiuosi uzbegt tam uz akiu vis pasiulydama jam kitus zaislus, bet kai ir tuos is jo atima, tai ne nebezinau ka daryti. Labai maga sudrausminti ta, kuris atimineja, nes tevai arba nemato, arba tiesiog nieko nedaro, bet kazkaip vis nedristu svetimo vaiko auklet, nors gal deretu Buvo dar ir kitokiu atveju, kai vaikas paima is maniskio zaisla, bet iskart duoda savo, tai maniskiui jokio pykcio tada nekyla ir viskas gerai baigiasi.
Arba dar, mano vaikis labai megsta eiti Nesvarbu kur, svarbu eiti. Ir buvom karta mieste, o jis tiesiog lekia i gatve, visi mano "Negalima" jam nusispjaut, jis toliau eina. Taigi pribegau, apsikabinau, paaiskinau, kad negalima taip daryt ir pasiemiau ant ranku, o tada ir prasidejo trankymai per veida, spardymaisi ir t.t... Visi zmones ziuri, o as vos melynes po akim neturejau...
Gal kas susiduret su tokiom problemom?

iskiles konfliktas visada sprendziamas - tiek namuose, tiek sveciuose, tiek viesoje vietoje.


jei uzmestum per uzpakali, nesvarbu kur, namuose ar viesoje vietoje, tai butu smurtas pries vaika.


butent sis motyvas "kad tevams nereiketu patirti gedos" ir trukdo jums konstruktyviai spresti konflikta, tiek viesoje vietoje, tiek namuose. bijodama "gedos" rupinates tik savimi, todel negalite suvokti vaiko poreikiu ir ju patenkinti. kol to nepadarote, keliai tik du - arba vaikas ir toliau isterikuoja, arba paluzta ir tampa nuolankus. nei vienas, nei kitas kelias nepadeda jam augti sveikai asmenybei.


tai tiesa tik is dalies: zinoma, kuo vaikas mazesnis, tuo jis labiau priklausomas nuo tevu. santykyje su vaiku tevai yra stipresni, jie turi galia, kurios neturi vaikas - tai suvokdami turetume elgtis labai atsakingai. kita tiesos puse - vaikas, nors ir yra priklausomas nuo tevu, vis delto yra aktyvus santykio dalyvis. augindami vaikus tevai gali labai daug ko ismokti ir suzinoti. ir apie save pacius taip pat.

na visu pirma, normalu, kad vaikas suirzta, kai nuolat imami jo zaislai. zinoma, pulti mustis ar metyti zaislus irgi ne iseitis (nors tai yra normali reakcija - vaikas tiesiog dar nemoka kitu budu). savo vaikui reiketu pasakyti "matau, kad tu pyksti, kad Petras ima tavo zaisla".

dalinimasis yra ne tas pats, kaip atiminejimas. ir, mano akimis, jus turite visa teise sudrausminti atiminetoja - zinoma, jus neturite teises jo piktai uzsipulti, ant jo rekti ar kaip nors kitaip agresyviai stabdyti. greiciausiai uztektu paprasciausiai ramiu balsu pasakyti "su situo sunkvezimiu (ar koks ten bebutu zaislas )dabar zaidzia Tomas (na, koks cia vardas bebutu). kai jis baigs, galesi pazaisti ir tu." galbut, minti galima pratesti "uzpuolikui" pasiulant kita zaisla. "gal noretum pazaisti su kibireliu ir kastuveliu?"

tuo paciu parodytumet pavyzdi ir savo vaikui - kad nebutina zaisla, su kuriuo zaidi, atiduoti vos kitam pareikalavus. o antra - kad konflikta galima isspresti pasiulant kita zaisla arba mainus.



jam reikia itvirtinti savo savarankiskuma - todel ir eina nepaisydamas draudimu. o jums reikia uztikrinti jo sauguma - todel ne visada galite jam leisti eiti, kur akys mato. tokioje situacijoje, zinoma, vaiko saugumas yra svarbiau, negu jo savarankiskumo poreikis. teisingai padarete, kad ji sulaikete. tik reikia suprasti, kad ir vaiko reakcija (kova uz laisve daryti tai, ko norisi) yra normali, budinga tokio amziaus vaikams. uztektu tiesiog vaika apkabinti taip, kad jis negaletu jusu uzgauti - ir pasedeti taip apsikabinus, kol nusiramins. galima jam sakyti "tu pyksti, nes negali eiti i gatve. gatve vaziuoja masinos, jos gali tave uzgauti."

o prevencijai - nusistatyti aiskias taisykles, kaip elgiamasi gatveje: pvz., masinos vaziuoja gatve, zmones eina saligatviais. einant per gatve, reikia duoti ranka mamai (jei neduodi rankos - mama tave per gatve pernes ir paleis kitoje puseje). ir panasiai. tie apribojimai turetu buti labai aiskus ir motyvuoti. ju turi buti nedaug (tik patys butinieji). ir ju turi buti nuosekliai laikomasi (teks atlaikyti vaiko protestus). na, ir zinoma, svarbu pakankamai daznai vaikscioti tokiomis vietomis, kur vaikas galetu laisvai saugiai lakstyti.

ragnez, aciu uz patarimus

Aš tik manau, kad tai, kad jums yra niekas, keturmečiui gali būti visas pasaulis
Juk jis nemedinukas koks, be jausmu ir savo minčių



* O, negali būti, kad jūsų vaikas nešiojasi jūsų charakterį/būdą? Jeigu jūs vaiką auklėjate mušimu, kaip jam paaiškinsit, kad taip yra negražu

** Smagu, kad daugėja mamų, kurios nemato reikalo vaiką auklėti smurtu

p.s. auklėjimui pagalvokit viena: jeigu jūs savo vaiką mušate, ir kitą dieną toje pačioje parduotuvėje jis vis tiek sukelia tą pačią isteriją. Koks tikslas jį mušti, jei tai neveikia Netinka viena sprendimo būdas, rinkitės kitą. Netinka kitas, rinkitės trečią. Juk tikrai negali būti, kad jūsų gyvenime svetimos babulės ir tetos jums yra svarbiau, nei jūsų pačių vaikas

Leiskite man Jūsų paklausti, kuriame sakinyje aš pasakiau jog mušu savo vaiką? Skaitykite atidžiau prieš sakydamos jog mušu savo vaiką. Kalbėjau, jog neužmesiu vaikui viešoj vietoj.
Tai irgi nereiškia, kad mušu jį namie dar kur kitur. O kaip viena mamytė čia sakė , kad drausminti vaiką reikia visose vietose, taip ir darome, deja, parduotuvėje (čia ta mano turėta omeny viešoji erdvė,kur daugiau pasitaiko ) gana sunku rasti ramią vieta kur vaikas galėtū nusiraminti , kur nepasiektų prekių ir jų nemėtytų.

Panašu jog nepasitarti ir nepasiguosti čia susirenkama. Kiekviena mama susiduria su vaiko auklėjimo problemomis, ir kiekviena pasirenka kaip auklėti savo vaiką.
Aš nesakau , kad pritariu vaiko auklėjimui su mušimu,smurtu, kaip jūs pavadintumėt , nes mano galva, plekštelėjimas per pamperį, tai nelygus mušimui. Čia vėlgi būtų galima išsiplėsti labiau apie smurtą prieš vaikus, bet dabar mes ne apie tai.

Beja, kiekvieno vaiko ožiai nelygūs. vienos mamos rėkia ant savo vaiko kai jis tik zirzia, kitos nekreipia dėmesio kai šis drąskosi ir mušasi. Taigi kiekvienam vaikui ir atvejui manau turėtų būti ir skirtingas auklėjimas.

Tai dar kartą pasikartosiu, jog savo vaiko nemušu ir nesmurtauju prieš jį. Tačiau jei tėvai nebesusitvarko su vaiku ir nebepadeda nuolatiniai aiškinimai ir kiti ivairūs būdai, tai manau plekštelėjimas per užpakalį nesužlugdys vaiko individo, ir nepavers jo smurtautoju užaugus.

O kokia nauda iš to plekštelėjimo? Suprasčiau, atvanoji vaiką kaip reikiant, tai ir rezultatas yra (tiksliau, pasėkmės). O pliaukštelėjimas ar per rankytę, ar per užpakaliuką gali vaiką suerzint, prajuokint, o svarbiausia, mano galva, tai - elgesio pavyzdys.

skaitau tai, ka rasai:


tu musi savo vaika, nes nemoki kitaip su juo bendrauti.
taip parodai, kad esi bejege ir nemoki suvaldyti savo pykcio.
dabar klausimas: jeigu tu, budama suaugusi moteris, nesugebi susivaldyti, kai tau priestarauja mazas vaikas, tai ko tikiesi is mazo vaiko?

1. Man dar neteko patirti vaiko "izdivonu" nei viesoje vietoje, nei namie. Tiesiog per 2,5 metu su tuo dar nesusiduriau, mes kazkaip susikalbam be izdivonu. As nereikalauju is vaiko paklusnumo. Mes bendradarbiaujam. Dziaugiuos, kad kol kas sekmingai Tituluokit kaip norit. Forumas viesas.

2. Reiskia. Vienareiksmiskai.

3. Mane vaikas ir ismoke (ir tebemoko) buti jo mama. As uzgimiau kartu su vaiku ir augu kartu su juo. Nereikalauju is jo to, ko jis nesugeba. Mokomes kartu, problemas sprendziam kartu. Nereikia vaiku nuvertinti, bausti uz tai, kad jie nemoka tinkamai isreiksti savo jausmu, nes butent tokie kleckai (1-2-3m.) patys nesusitvarko su naujomis atsirandanciomis emocijomis. Reikia jiems padeti.