panikos atakos

Labą dienelę... Ar priimsit dar vieną pilietę į savo gretas?...    Oi, ir šiek tiek lengviau, ir tuo pačiu labai liūdna paskaičius temą, kad tiek mūsų daug, sergančiųjų PA

Mano trumpa priešistorė: pirmas priepuolis buvo prieš beveik mėnesį - tiesa, tada galvojau, kad blogai su širdim, nes ir spaudimas užkilo, ir pulsas 160 buvo, ir nepraėjo gerą valandą, net ir kai greitoji atvažiavo ir vaistų suleido... Buvo siaubinga baimė, galvojau, numirsiu tikrai. Paskui savaitės bėgy - antras priepuolis, tada jau draugė naktį po visas ligonines vežiojo. Tik po trečiojo karto - ir po tyrimų rezultatų (visi kraujo, širdies, skydliaukės tyrimai - geri, jokių patologijų) - supratau, kad vis tik kalta galvelė, o ne fiziologinės priežąstys...

Ir vat nebėr džiaugsmo gyvenime, kasdien atsibundu su nerimu, mirties baime, o priepuoliai dažniausiai užeina vakare. Penktadienį praeitą išvis prastai buvo, nes vakare iš Vilniaus į  Uteną važiavau su mašina, kelionės vidury pradėjo tirpt kaklas, pakaušis, svaigt galva - aišku, man iškart "panika dėl panikos", mirties baimė, o čia dar kelio darbai, sustojau kamšty, ir nors stauk, taip beviltiškai jaučiaus....    Įkaliau puse tabletės (1,5mg) bromazepamo, ir mėginau važiuot toliau... Vienintelė mintis buvo greičiau pasiekt Uteną, taip bijojau nepadvėst už vairo.

Kam papasakotum tai nesuprastų... Labai labai džiaugiuos, kad jūsų temelę radau... 

Bandžiau ir draugui daug maž paaiškint, kas su manim daros, nes matė vieną priepuolį, kai negalėjau nei paaiškint, kas man daros, nei šnekėt normaliai, veiksmai kažkokie nelogiški - tai mačiau, kad išsigando, pasimetė vargšas... Kažkaip negera man jį į tokią padėtį statyt, jis gi nekaltas, kad aš psichologinių problemų turiu...  Dabar jei jau mato, kad negerai man, tai klausia : "Širdis vėl?" Sakau, kad taip, negi pulsi aiškint apie psichosomatinius dalykus žmogui, kuris ant tiek stabilus, ramus ir balansuotas, kad net pavydu darosi 

Tai vat, taip ir gyvenu - valerijonas, bromazepamas... Tiesa, stengiuos to bromazepamo kuo mažiau gert, bijau priprast, bet vat jau turbūt savaitė, kaip kasdien išgeriu po 1,5 - 3mg, nes pradėjo kankint pastovus nerimas ir baimė. Įdomu, ar gal man ir dėl vaistų kai kurie "atchodai" jaustis pradeda, kaip pvz. galvos, kaklo, smilkinių tirpimas? Ar čia aš įsikalbu sau visus šituos dalykus?... 

Šiandien užsirašiau konsultacijai Vilniaus psichikos sveikatos centre (legendinis Vasaros 5...). Tik baisiai ilgai laukt - užrašė tik spalio 10 d.  O man taip noris kuo aktyviau ir operatyviau griebt šitą nesąmoningą ligą už ragų ir mest ją lauk iš savo galvos Gal kam iš jūsų teko ten pabuvot? Kokie atsiliepimai? Būtų įdomu išgirst

Na, litaniją prirašiau čia, atsiprašau iškart Bet vis gi gera rast suprantančius žmones

sveikutes... dziaugiuosi AVIS del taves,kad tu jau po menesio tokios savijautos supratai kas tau darosi...nes turbut daugelis is musu cia perejo daugeli gydytoju,ir tai truko ne viena menesi,kol paaiskejo kad reikia kreiptis pas psichologa..kas liecia galvos tirpima,tai ne tik ji bet ir kojos ir rankos gali nutirpti,tai kad neissigask.o tavo papasakota istorija kelyje-man nieko naujo,mane tai lydi nuolat.atrodo isvaziuoji is namu-jautiesi kuo puikiausiai,ir stai pamatai spusti masinu,ir tada prasideda...... man kartaios nereikia net ir spusties kad prasidetu pa.bet as jau pripratau prie viso to.nuo to nemirsi....ir as tikiu kad visas tas kosmaras baigsis,ir vel gyvensiu kaip gyvenau...ko linkiu visoms.....    

Bet iš kitos pusės, gal tas pripratimas ir suvokimas, kad nuo to nemirsi, yra pirmas žingsnis pasveikimo link?    Su pavydu dabar prisimenu tas dienas, tuos vakarus, kai miegot eidavau su malonumu, ir jei dėl ko pergyvenau, tai dėl dalykų, kurie dabar, esant tokiai situacijai, atrodo mažų mažiausiai juokingi....

Manau po kiek laiko butent sie pergyvenimai del PA atrodys menki ir juokingi Nes nei vienas zmogus dar nuo to nemire, neisprotejo, neuzduso Man labai patiko aktores Anne Hathaway pasakojimas apie jos patirti su PA ir pasakymas, kad PA yra saves sureiksminimas ar kazkaip panaisiai ir kad jai net geda prisiminti kaip ji galvojo istisai tik apie save. Nors as pati neseniai kentejau nuo PA, bet is esmes kai pagalvoju dabar, tai istiesu begalinis galvojimas  tik apie save...As zinau, kaip tai baisu, bet ir zinau, kad idejus pastangu tai isgydoma

Vat tas supratimas, kokia pas mane problema, man ir padeda, ir tuo pat metu nepadeda... Bėda tame, kad mokiausi psichologiją, todėl tas skirtingų teorijų (psichoanalitinių, kognityvinių, beheiviorizmo, ir t.t.) žinojimas ir neurozių bei psichozių pažinimas man davė labai kritinį požiūrį į psichologinę pagalbą... Pvz. man priimtiniausias kognityvinis modelis, jo siekiai ir jo metodai, o vat eisiu pas psichoanalizę praktikuojančią gydytoją.

sveikutes... avis klause ar man ir mieste uzeina pa...uzeina ir dar kaip,ir vaziuojant masina,nebutinai uzmiestyje...aisku tai buna ne kiekviena karta.dabar kelis kartus vaziavau i vilniu-ir nieko,viskas buvo ok.nezinau nuo ko cia priklauso..o kas liecia tuos pojucius-as ir nenoriu kad jie taptu kasdienybe,todel visokiais budais bandau juos atitolinti,tik kad kartais tai ne mano jegoms.... nors kaip sakoma-viskas imanoma....kartais atrodo buna tam jegu,kartais visai ju nera,ir vel gaunasi uzburtas ratas...... o kad pa yra saves sureiksminimas-tai cia tikra tiesa.... aplink gi nieko nematai-tik AS,AS,AS.ar mano sirdis negreit plaka?ar man nebus bloga pavalgius?ar as nenukrisiu parduotuvej?kodel man galva skauda-turbut insultas,kodel man pilva skauda-turbut vel kokia liga?ar nenualpsiu?ar nesuparalizuos?........ kaip atsisuki atgal-kiek bereikalingu klausimu mus kamuoja....kazkaip reikia juos ismesti is galvos... tik labai sunkiai jie issitrina....