panikos atakos

Mes su psichologe kai diskutavome apie PA, tai ji sakė, jog pats nemaloniausias faktorius ir yra tas, kad panikos atakos ir nerimo priepuoliai trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Todėl jos mus turbūt taip ir gąsdina, nes, rodos, viskas gerai, viskas kontroliuojama ir staiga šast...bet čia sako taip ir yra - organizmas stresinėje situacijoje įjungia visus gyvybinius resursus ir kažkaip susidoroja su krūviu, o praėjus kiek laiko, kai mums atrodo stresas užmirštas, mūsų smegenys aiškiai parodo, kad taip nėra, kad mes tai su tuo stresu pasirodo nesusidorojom...
Man bent taip tikrai yra: prieš pradedant gerti AD prieš 2 metus, aš išgyvenau darbe ilgą laiką didžiulį krūvį, o kai viskas stabilizavosi trenkė nerimo priepuoliai
Ir dėl gyvenimo džiaugsmo mano situacija panaši, aišku, mana iš dangaus kasdien nekrinta ir apie ateitį ir perspektyvas galvoti reikia, bet turiu, rodos, viską, kad galima būtų gyventi ir kiekviena diena džiaugtis, o kartais reikia prisiversti tai daryti. Tai galvoju, kas būtų, jeigu reiktų dar galvoti, kaip nuo atlyginimo iki atlyginimo ištempti Ir pikta kartais taip pasidaro, pvz. dukros išleistuvės darželyje, o aš vietoj to, kad spektakliu džiaugčiausi, galvoju kad tik priepuolis neprasidėtų arba vaikštau šiemet Romoj ir vistiek tokia mintis apie priepuolį turi pralėkti Ir dar man pikta, kad bijau pvz. pakeisti darbą, nes bijau kaip reikės prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujų žmonių, kad prasidės PA viena po kitos Trumpina tai tikrai gyvenimą...

Na va mamaInga štai ir vėl čia pagausiejimas reikės visoms į viena buri susijungti kad nelakstyti iš vienos temos į kitą Va tas pats ir man su visokiais renginiais Man naujametiniai karnavalai darželyje tai nemalonumas kaip kitoms teveliams o tokia kančia. Tik galvoju kad greičiau baigtusi ir bloga nepasidarytu. Ir ne tik karnavalai ,daugibe malonumu kurios normaliems žmonės teikia tiek džiaugsmo, o man atvirksčiai. Ar tai normalu?Žinoma kad ne,bet kitaip neišeina,o taip norisi džiaugtis savo vaiko pasirodimais. O aš vietoj džiaugsmo jaučiu atrejančia PA.

Kaip viskas jausta ir patirta... Tu saunuole, kad dar gali vaikscioti kazkur kitur issikridus, - as pastaruoju metu tik "ikalus" Clonazepam galiu kur nors pajudeti.
O Romoje tai paminkla mano vyrui reiktu pastatyti - vestuviu metiniu proga vis pasirenkam kokia nors kelione, praejusi rudeni tai buvo Roma - kai pamaciau tas erdves, ta zmoniu mase, plius dar karstis - viskas, kinkos dreba, sirdis kala, apie joki atsipalaidavima ne kalbos nagli buti. Tai po pietu, pamazu islisdavom lyg kokie urviniai
O kur dar kitos keliones, kur kasdienybe su amzina baime ir mirtino priepuolio laukimu...

Ačiū,Ksena už atsakymą.Aš jau lankiausi pas psichoterapeuta,jis man pasakė, kad tai -ne kas kitą,kaip sociofobija. Todėl ir klausiu jūsų,nes pati taip pat maniau ,kad tai panikos atakos.Bet antra vertus,kaip gali netikėti specialistu,beje šis gydytojas patyręs psichoterapeutas,parašę ne vieną knygą..

Taip tie priepuolių laukimai, tai žiaurus yra dalykas... bet vis tik galvoju visos mes turim girt ir girt nepavargdamos save už kiekvieną mažą pasiekimą. Man kažkaip labai palengvėjo kai į daugelio čia bendraujančių istorijas įsigilinau, kad aš tikrai ne viena. Ir nei viena iš čia rašančių juk nepasiduodam - būna pagerėjimai, pablogėjimai vėl pagerėjimai - bet juk nesėdim užsirakinę; dirbam, vaikus auginam, į svečius vaikštom, į kurortus važiuojam ... kartais aišku viduj drebėdamos baisiai Aš va tik nevairuoju , bet aš ir šiaip vairavau labai seniai ir labai neilgai ir niekada vairuot nenorėjau - nu tokia aš keistenybė ... Šiaip man didžiausias įkvėpimas buvo viena moteris, kuri atėjo pas mus darbintis aukle kai dukrai buvo vieneri. Įsikalbėjom pasirodo jai ta pati diagnozė buvo, bet ji galvojo, kad jau išsigydė ir ištempė pas mus po to tik 2 dienas. Dabar galvoju, kad aš gal buvau labai neatsakinga motina palikdama savo vaiką žmogui su tokia dignoze, bet kaip žmogus labai ją supratau ir užjaučiau. Ji gal per lengvai pasidavė, išsigando važiuoti troleibusu ir net nebandydavo daugiau to daryti...buvau kažkada sutikusi - jaučiasi prastai vis dar Aš vis kai būna labai blogai ją prisimenu ir galvoju reikia kabintis iš paskutiniųjų ir stengtis savo baimei nepasiduoti... sunku kartais aišku būna...

Na del vairavimo nepergyvenk - as taip pat turiu teises, kazkada su drauge issilaikeme, ji dabar jau patyrusi vairuotoja, o as - patyrusi keleive salia vairuotojo...
Kazkiek bandziau vazineti, jau buvo beatsirandantis pasitikejimas, taciau "pabuciavau" medeli ir po to kazkaip neisryzau. Dabar mano transporto priemone - taxi, o siaip visur nugabena vyras...
Is tiesu gera zinoti, kad tu toks ne vienas pasaulyje, kad gal but kazkur mieste, gatveje net paziurim viena i kita, galvodamos, kaip jai gera, ji nezino kas tai PA, o nepazistamoji gal but ta pati pamano apie mus...

labutis visoms.... prisijungiu ir as prie jusu....skaitau jusu siandieninius pasisakymus-ir toks vaizdelis,kad rasote apie mane...galiu pasakyti-taip viskas pazystama-iki apsivemimo.... kol su vyru gyvenome pas mano tevus viename kambaryje su mazu vaiku,atrode viskas gerai,nors pinigeliu tikrai nebuvo per daug.bet kazkaip vertemes,jokiu PA nebuvo.dirbau,gyvenau normalu gyvenima-persikrausteme i namus,aisku ne naujus,daremes remonta.kaip ir gyvenom nesibaigianciame ramonte-bet po truputi susitvarkeme.atrode na jau si kambari pabaigsim-bus gerai,po to seke-vonia,po to virtuve,po to....ir taip po darbo gryzus dar reikdavo sutvarkyti visus kambarius-baltus nuo remonto darbo.ir stai as isejau is darbo-vyras sako sunkiai dirbi,nevark,truputi pabuk namuose,pailsek......prisimenu savo sesers zodzius-iseini is darbo?pradesi sirgti....... o kokia ji buvo teisi....atrodo dabar nieko netruksta,viskas gerai-kaip kazkuri sako-tik gulbiu pieno truksta.po poros menesiu kai isejau is darbo-prasidejo PA.bet as turiu ir vegetacine distonija-nors man rodos cia labai panasios ligos....kad cia VD ir PA supratau tik po metu.o taip buvo ilga kelione per kopas-tiksliau pas gydytojus.dabar neinu-atsibodo.AD irgi dar negeriu.....tai va kiek as jums cia prirasiau... norejau pasakyti kad ka jus rasote-taip viskas atitinka,atrodo skaitau apie save.istikruju gal mes kartais praeiname viena pro kita,ir pagalvojame-kaip jai gerai,jos nekamuoja pa.o kaip yra istikruju???? jei nusisnekejau-tai nepykit... labai norejau pasisakyti....
Papildyta:
bet kaip pastebejau daugumai cia rasanciu-pagerejus gyvenimui,atsipalaidavus[va dabar tai pagyvensiu]-prasideda pa.ka tai reiskia?kad negalima atsipalaiduoti???reikia vis patirti stresa?o gal mes nemokame po kiekvieno streso atsipalaiduoti?gal cia suo pakastas.....?as,kaip ir jus rasote-i kiekviena smulkmena kreipiu demesi,visko bijau,del visu artimu bijau.o jei mergaite suserga-viskas gyvenimo nera....kaip iseiti is sito rato???? o del vairavimo-as vairuoju,ir beveik kiekviena karta man uzeina pa..... bet ka padarysi-reikia,ir vaziuoji....blogiausiu atveju pasiimu ka nors kartu vaziuoti....

Labas, seniai jau cia lankiausi Du metus geriu seroxata ir bromazepama, per ta laika nebuvo ne vienos atakos. Bet siandien, po tiek laiko vel pasireiske ta bjaurybe Nors vaistus geriu kaip gerusi, nesuprantu kodel taip nutiko. Vel apeme ta pati apatija, kad negi jau net vaistai nepadeda ir negi vel teks gyvent amziname nerime

Sveika daivoska O kiek gramu vartoji Seroxata? Ir dar klausimas ,o tu Seroxata be petraukos geri visus du metus?
Tu nesijaudink, panikos atakos gali retkarčiai užeiti ir vartojus AD. Tik skiriasi to kad praeina lengviau. O gal jau laikas nustoti ar pakeisti vaistus? Tu pasikonsultok su savo psichoterapeutu,ji turetu tau pakeisti vaistus.

Aš manau, kad nemokame atsipalaiduoti, aš tai tikrai. Ir dar tas nenormalus jaudinimasis dėl kiekvienos smulkmenos. Man pvz. pernai buvo toks momentas, kai bet koks skambutis darbe, bet koks nukrypimas nuo suplanuoto darbų grafiko mane taip išvesdavo iš vėžių , kad prasidėdavo PA nekontroliuojama. Ir dabar kai jau virš 3 mėn. negeriu AD, kartais pastebiu, kad kartojasi tokia pat situacija. Dar bandau save stabdyti, nuteikinėti, bet kaip bus nežinau. Čia kaip su imunitetu, kai nusilpsta, pradeda pulti visokios infekcijos, taip ir su mūsų psichika, jeigu ji jautri, tai stresai turbūt ją taip išstyguoja, kad ir prasideda visokios PA, vegetodistonijos, fobijos ir pan. Veiksmingiausias vaistas keistis iš vidaus, aš manau, bet tam reikia kartais turbūt antžmogiškų pastangų

Seroxata geriu 20 mg, be jokios pertraukos jau du metus. Bijau, kad po vakarykscio PA vel bijosiu is namu iseit

Sveikutes oj kaip senai cia lankiaus...as su nerimu kovoju 10men,bet jau kokius 2men viskas l gerai,panikos nebuvo ir tfu tfu tfu nera...bet va tas nerimas,nerealumo toks jausmas,mintys visokios vel lenda kartais...pas psichiatra nebevaikstau,nes kai buvua pries kokius 4men tai sake nebereikia nei vaistu gert nei lankytis,sake kad visa tai islenda,nes turiu kazkokiu ypatumu(be to,vegetacine nervu sistema slubuoja)..o geriau nuo nerimo ir baimes RUDOTEL po 2 tab.ir db dar turiu,kartais isgeriu...mane labai veikia sapnai,jei koki baisu susapnuoju,tai paskui nesuprantu kas vyksta,tokia kaip per sapna ir vaikstau visa diena.einu visur ir pas draugus ir renginius,viskas gerai,tik kartais atrodo tokios dirbtinos emocijos...daktaras sake,kad turiu skaityt,butinai sportuot,reguliaraiai maitintis,bet va pati kalta,nes tingiu viska daryt ir dar nedirbu jau 7men..nu nera darbu juodai..butu veiklos,butu smegenims darbo ir nebutu laiko nesamonems. bet taip erzina,kad ant tiek isikalus esu,kad va as nebe tokia,egzsistenciniai klausimai karts nuo karto kyla ir vis kribzda mintis,kad va as viena tokia,niekas taip negalvoji,tik man vienai taip,man kazkas yra ir tt...kada tai baigsis pagaliau....?