Nieko tokio
Pirmas sutrikimas visai suprantamas... Prisimenu, kad pirma karta atsidūrus onkohematologiniame šiurpas per kailį ėjo, pamačius tas beplaukes galvytes, tamsius paakiukus, lašines ant ratukų... Baisu buvo, kad vaikai turi tai išgyventi. O paskui kažkaip nustoji koncentruotis į išorinius dalykus, susitelki tik į bendravimą ir draugystę ir jokio nesmagumo nebelieka
Kai jie jaučiasi gerai, jiems užvis mažiausiai norisi kalbėti apie ligą... Dimos akys taip sužvilgo, kai ėmė pasakoti Renax apie savo "skriptus"
(Aš tai nieko ten "nekertu"
) Šiaip Dima - labai šaunus berniukas
Šiltas, atviras, optimistiškas