Juk pirmoji meile niekada nemirsta 
Tikrai pritariu, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis. O ir faktas, kad pirmoji meile - amzina, tikru tikriausias. Man siuo metu si situacija taip puikiai zinoma, ji gyva manyje, dega manyje. Gal parasyti ir savo istorija Juk pirmoji meile niekada nemirsta
Juk pirmoji meile niekada nemirsta
QUOTE(pakalnuciu.grozis @ 2009 01 05, 03:02)
pakalnuciu.grozis, 05 Sau 2009 - 03:02, parašė:
pakalnuciu.grozis, 05 Sau 2009 - 03:02, parašė: As uz meile bet ne uz kancia seimoje :
As uz meile bet ne uz kancia seimoje :
is kur tau zinoti kad jis kencia seimoj, gal jam tiesiog norisi meiluzes ,nes znoma pavargusi ir skiria daug laiko seimai, o virui truksta demesio 
vat ir iesko kur patrintis .kartais nuo tokiu vyru kencia ne tik seima ir dar nukencia ir kita moteris,ar seima. 
QUOTE(tropika @ 2008 03 19, 18:45)
tropika, 19 Kov 2008 - 18:45, parašė:
tropika, 19 Kov 2008 - 18:45, parašė: ... kai jis priėjo nustebau, kai paėmė už rankos nurimau, kai šokom virpėjau, kai pabučiavo supratau kad mylėjau...
... kai jis priėjo nustebau, kai paėmė už rankos nurimau, kai šokom virpėjau, kai pabučiavo supratau kad mylėjau...
koks neapsakomas tas jausmas.....
siaip o kas trukdo ir toliau testi romaniuka? kas pasikeite? nieko, tik dabar ne jis vedes o tu istekejusi. pirma apgaudinejot jo zmona, dabar galit apgaudineti tavo vyra.... tik kazkodel atrodo kad savos seimos ardyti nesinoretu...
Manau, niekada neturetume pamirsti vieno dalyko - viskas, kas atsitinka mums siame gyvenime, tai atsitinka ne veltui, ne siaip sau. Kiekvienas musu poelgis ir gyvenimo isukis mums leidzia suprasti, kad mes gyvename, o ne egzistuojame...
QUOTE(Ang3L @ 2009 01 14, 13:37)
Ang3L, 14 Sau 2009 - 13:37, parašė:
Ang3L, 14 Sau 2009 - 13:37, parašė: Manau, niekada neturetume pamirsti vieno dalyko - viskas, kas atsitinka mums siame gyvenime, tai atsitinka ne veltui, ne siaip sau. Kiekvienas musu poelgis ir gyvenimo isukis mums leidzia suprasti, kad mes gyvename, o ne egzistuojame...
Manau, niekada neturetume pamirsti vieno dalyko - viskas, kas atsitinka mums siame gyvenime, tai atsitinka ne veltui, ne siaip sau. Kiekvienas musu poelgis ir gyvenimo isukis mums leidzia suprasti, kad mes gyvename, o ne egzistuojame...
taip bet ir apie artimus jausmus irgi reikia galvoti Mylėti ir Gerbti o ne tik apie save 
kada sukurei seima 
reikia būti ir atsakingai uz ja
Apie tai ir kalbu - atsitiko taip, kad isimylejai vedusi, vadinasi neveltui. Atsitiko taip, kad sukurei seima, vadinasi neveltui. Atsitiko taip, kad privalai vygdyti isipareigojimus, vadinasi taip pat neveltui Turime ismokti vertinti ne vientik tai, kas grazu, bet ir tai, kas nelabai grazu ir geidziama buna musu gyvenime.
Turime ismokti vertinti ne vientik tai, kas grazu, bet ir tai, kas nelabai grazu ir geidziama buna musu gyvenime.
QUOTE(Ang3L @ 2009 01 14, 15:07)
Ang3L, 14 Sau 2009 - 15:07, parašė:
Ang3L, 14 Sau 2009 - 15:07, parašė: Apie tai ir kalbu - atsitiko taip, kad isimylejai vedusi, vadinasi neveltui. Atsitiko taip, kad sukurei seima, vadinasi neveltui. Atsitiko taip, kad privalai vygdyti isipareigojimus, vadinasi taip pat neveltui
Apie tai ir kalbu - atsitiko taip, kad isimylejai vedusi, vadinasi neveltui. Atsitiko taip, kad sukurei seima, vadinasi neveltui. Atsitiko taip, kad privalai vygdyti isipareigojimus, vadinasi taip pat neveltui Turime ismokti vertinti ne vientik tai, kas grazu, bet ir tai, kas nelabai grazu ir geidziama buna musu gyvenime.
Turime ismokti vertinti ne vientik tai, kas grazu, bet ir tai, kas nelabai grazu ir geidziama buna musu gyvenime.
QUOTE(tropika @ 2008 03 19, 17:45)
tropika, 19 Kov 2008 - 17:45, parašė:
tropika, 19 Kov 2008 - 17:45, parašė: tas jausmas žudo... nežinau ar tai sutapimas ir tiesa kad pirmoji meilė vienintelė ir amžina...
gyvenu su vyru daugiau nei metus, auginam sunelį 9 mėnesių prieš tai draugtavom 2 metus, tačiau pimoji meilė atima dalį manęs iš vyro...
buvo man 17 kai tikrai įsimylėjau... jis buvo vyresnis 7 metais... viena vakarą kai ėjom su drauge pasivaikščioti sutikau JĮ jis buvo su mažu vaiku gal kokių 2 metuku, užkalbino, tas balsas skamba atminty lyg tai buvo tik vakar... susipažinom, jis prisijungė prie mūsų, paėmė mano tel nr, ir jau parlydint mane namo tas vaikas pasakė: "tėti noriu pas mamą"suglumai, labai nustebau, bet nieko negalėjau pasakyti, jie nuėjo o aš l;ikau stovėti ir žiūrėti i juos nueinančius, galvoje sukosi įvairios mintys, tačiau nuvijus jas nuėjau namo.
jau kitą dieną sulaukiau skambučio, tai buvo tas pats balsas kuris užkalbino mane vakar. netikėtai išgirdau žodžius: "o tau netrukdo kad turiu žmoną ir vaiką". tuo metu iš tos pažintiers nesitikėjau nieko, todėl pasakiau kad mes eiliniai pažystami
tai kas netikėtai ateina, netikėtai ir tęsiasi...aišku ta pažintis tęsėsi peraugo į daugiau , daug daugiau nei pažystamus, susitikdavome jis man skambindavo kai buvo darbe, tuo laiku jaučiausi ypatinga, gal laiminga, nemačiau o gal nenorėjau matyti kaip lendu i svetimą šeima (dabar dėl to nekaip jaučiuosi)
taip susitikinėjom pusantrų metų, išsiskyrimas buvo labai skaudus mano tėvai sužinojo kad jis turėjo šeimą ir liepė išsiskirti... taip ir padarėm. dar ilgai galvojau tik apie jį, liejau ašaras, nenorėjau nieko tik būti jo glėbyje, jausti jo lūpas, rankas...
dar kelis kartus susitikom bare: kai jis priėjo nustebau, kai paėmė už rankos nurimau, kai šokom virpėjau, kai pabučiavo supratau kad mylėjau...
ir dabar dažnai susitinkam. jis išsiskyrė su žmona prieš du metus as prieš metus ištekėjau. jis visada žiūri tokiom akim ir pasisveikina, o as niekada nespėju jam atsakyti "labas". o širdis suvirpa... montyse perbėga visa ši istorija...bet negaliu galvoti kad viskas galėtų būti kitaip, nes dabar abu turim atskirus gyvenimus...
tas jausmas žudo... nežinau ar tai sutapimas ir tiesa kad pirmoji meilė vienintelė ir amžina...
gyvenu su vyru daugiau nei metus, auginam sunelį 9 mėnesių prieš tai draugtavom 2 metus, tačiau pimoji meilė atima dalį manęs iš vyro...
buvo man 17 kai tikrai įsimylėjau... jis buvo vyresnis 7 metais... viena vakarą kai ėjom su drauge pasivaikščioti sutikau JĮ jis buvo su mažu vaiku gal kokių 2 metuku, užkalbino, tas balsas skamba atminty lyg tai buvo tik vakar... susipažinom, jis prisijungė prie mūsų, paėmė mano tel nr, ir jau parlydint mane namo tas vaikas pasakė: "tėti noriu pas mamą" suglumai, labai nustebau, bet nieko negalėjau pasakyti, jie nuėjo o aš l;ikau stovėti ir žiūrėti i juos nueinančius, galvoje sukosi įvairios mintys, tačiau nuvijus jas nuėjau namo.
jau kitą dieną sulaukiau skambučio, tai buvo tas pats balsas kuris užkalbino mane vakar. netikėtai išgirdau žodžius: "o tau netrukdo kad turiu žmoną ir vaiką". tuo metu iš tos pažintiers nesitikėjau nieko, todėl pasakiau kad mes eiliniai pažystami
tai kas netikėtai ateina, netikėtai ir tęsiasi...aišku ta pažintis tęsėsi peraugo į daugiau , daug daugiau nei pažystamus, susitikdavome jis man skambindavo kai buvo darbe, tuo laiku jaučiausi ypatinga, gal laiminga, nemačiau o gal nenorėjau matyti kaip lendu i svetimą šeima (dabar dėl to nekaip jaučiuosi)
taip susitikinėjom pusantrų metų, išsiskyrimas buvo labai skaudus mano tėvai sužinojo kad jis turėjo šeimą ir liepė išsiskirti... taip ir padarėm. dar ilgai galvojau tik apie jį, liejau ašaras, nenorėjau nieko tik būti jo glėbyje, jausti jo lūpas, rankas...
dar kelis kartus susitikom bare: kai jis priėjo nustebau, kai paėmė už rankos nurimau, kai šokom virpėjau, kai pabučiavo supratau kad mylėjau...
ir dabar dažnai susitinkam. jis išsiskyrė su žmona prieš du metus as prieš metus ištekėjau. jis visada žiūri tokiom akim ir pasisveikina, o as niekada nespėju jam atsakyti "labas". o širdis suvirpa... montyse perbėga visa ši istorija...bet negaliu galvoti kad viskas galėtų būti kitaip, nes dabar abu turim atskirus gyvenimus...
gyvenu su vyru daugiau nei metus, auginam sunelį 9 mėnesių prieš tai draugtavom 2 metus, tačiau pimoji meilė atima dalį manęs iš vyro...
buvo man 17 kai tikrai įsimylėjau... jis buvo vyresnis 7 metais... viena vakarą kai ėjom su drauge pasivaikščioti sutikau JĮ jis buvo su mažu vaiku gal kokių 2 metuku, užkalbino, tas balsas skamba atminty lyg tai buvo tik vakar... susipažinom, jis prisijungė prie mūsų, paėmė mano tel nr, ir jau parlydint mane namo tas vaikas pasakė: "tėti noriu pas mamą"
suglumai, labai nustebau, bet nieko negalėjau pasakyti, jie nuėjo o aš l;ikau stovėti ir žiūrėti i juos nueinančius, galvoje sukosi įvairios mintys, tačiau nuvijus jas nuėjau namo.jau kitą dieną sulaukiau skambučio, tai buvo tas pats balsas kuris užkalbino mane vakar. netikėtai išgirdau žodžius: "o tau netrukdo kad turiu žmoną ir vaiką". tuo metu iš tos pažintiers nesitikėjau nieko, todėl pasakiau kad mes eiliniai pažystami
tai kas netikėtai ateina, netikėtai ir tęsiasi...aišku ta pažintis tęsėsi peraugo į daugiau , daug daugiau nei pažystamus, susitikdavome jis man skambindavo kai buvo darbe, tuo laiku jaučiausi ypatinga, gal laiminga, nemačiau o gal nenorėjau matyti kaip lendu i svetimą šeima (dabar dėl to nekaip jaučiuosi)
taip susitikinėjom pusantrų metų, išsiskyrimas buvo labai skaudus mano tėvai sužinojo kad jis turėjo šeimą ir liepė išsiskirti... taip ir padarėm. dar ilgai galvojau tik apie jį, liejau ašaras, nenorėjau nieko tik būti jo glėbyje, jausti jo lūpas, rankas...
dar kelis kartus susitikom bare: kai jis priėjo nustebau, kai paėmė už rankos nurimau, kai šokom virpėjau, kai pabučiavo supratau kad mylėjau...
ir dabar dažnai susitinkam. jis išsiskyrė su žmona prieš du metus as prieš metus ištekėjau. jis visada žiūri tokiom akim ir pasisveikina, o as niekada nespėju jam atsakyti "labas". o širdis suvirpa... montyse perbėga visa ši istorija...bet negaliu galvoti kad viskas galėtų būti kitaip, nes dabar abu turim atskirus gyvenimus...
Labas, as vieno nesuprantu jei tu ji myli ir jis tave tai kodel nebunate kartu. Juk viska galima sutvarkyti, nezinau, kodel zmones atsisako savo LAIMES ? Gyvenimas per trumpas, kad gyventi su sirdgela. Patarimas, eik ir buk, buk laiminga, o visa kita tai formalumai. Sekmes
nesuprantu kaip galima duoti savo telefono nr vedusiam vyrui,kuris beto dar ir vaika turi ir tu puikiai tai zinai,man tai cia visai nesuprantama. mane meiluzes statusas labai zemintu...
QUOTE(vasara0603 @ 2009 01 23, 19:51)
vasara0603, 23 Sau 2009 - 19:51, parašė:
vasara0603, 23 Sau 2009 - 19:51, parašė: nesuprantu kaip galima duoti savo telefono nr vedusiam vyrui,kuris beto dar ir vaika turi ir tu puikiai tai zinai,man tai cia visai nesuprantama. mane meiluzes statusas labai zemintu...
nesuprantu kaip galima duoti savo telefono nr vedusiam vyrui,kuris beto dar ir vaika turi ir tu puikiai tai zinai,man tai cia visai nesuprantama. mane meiluzes statusas labai zemintu...
nereikia atsisakyti laimes ir meiles. nereikia jai trukdyti..
As tai pvz. nesuprantu, kaip galima susitikinet su vedusiais ... Pateisinu tokius santykius tik tada, kai ana pora jau skiriasi... Ir teisingai kazkas cia minejo, kad meiluzes statusas zemina, nieko negali but baisiau, tie tokie slapti susitikinejimai gal ir ekstrymas, bet zaist kitu zmoniu gyvenimais nereiketu... Is kur tokiu moteru atsiranda, kurios sutinka but meiluzemis...
Ir vertetu prisimint gera posaki "LAZDA TURI DU GALUS", nes ka gyvenime esi blogo padares, anksciau ar veliau atsisuks pries tave...
Ir vertetu prisimint gera posaki "LAZDA TURI DU GALUS", nes ka gyvenime esi blogo padares, anksciau ar veliau atsisuks pries tave...
jei vyras linkes eiti i kaire ir zmona jo nesulaiko. tai koks skirtumas ar pas pirma gyvenimo meile,. ar pas kuria kita. cia jau tokia vyru prigimtis.