Tėvų karšinimas (2)

Tiapridal, buronil, haloperidol

Tikrai nepatarčiau mėgint Lorafen

Aciu
Mes is raminanciu geriam Tiapridali. O jus tik esat vartoje kitus, ar kaitaliojat tai vienus tai kitus?

Mes nežinia kiek metų vartojam tiapridalį. Iš pradžių tai buvo ketvirtukas iš ryto (slaugos ligoninėje priimant pasakė, kad tai mažoka dozė), o dabar jau kokius metus po ketvirtuką triskart (dėl didesnių dozių mamai pasidaro blogai su širdim). Anksčiau sudavus, po kokių penkiolikos dvidešimt minučių matydavosi poveikis (jei mama būdavo nerami, nurimdavo), bet dabar net su slauge pašnekam, kad jokio rezultato nematyt. Šiaip mama apskritai ramesnė, bet nerizikuojam neduot – o jeigu paūmės? Be to, mama jau kelios savaitės visai atsisako vaistų (o anksčiau juos valgydavo drausmingai, nebent būdavo priepuolis), lyg jai jų išvis nereikėtų. Tai mes dabar juos maišome su pirmu maisto šaukšteliu, nes sutrupintą su arbata iškart pajunta ir spjauna.
Klausyk, Ajb, o tavo slaugė judri kaip žmogus?

Dabar paliktas tik tiapridalis, kartais - haloperidolio lašai, kai labai neramus. Buronili gėrė beveik nuo ligos pradžios, kol kas nutrauktas.


Sakyčiau, kad mažoka dozė Mūsų močiutei, nors ji ūmiai neblūdydavo, paskutinius mėnesius namuose buvo skiriama po visą tabletę iki dviejų kartų per dieną. Jau rašiau, kad buvo didelių problemų su nerimais, beprasmiais vaikščiojimais į WC ir nemiegojimu po kelias paras. Keisčiausia, kad ji vis tiek nemiegodavo, tarsi būtų užsispyrusi taip elgtis. O nerimus vaistai nuimdavo. Po krizės išmiegodavo kokias tris paras beveik ištisai, net pavalgyti būdavo sunku prikelti. Ir vėl viskas tekėdavo sena vaga...

O jei su širdimi darosi negerai, gal reikia bandyti pakeisti kitais?

Kad tik tokią dozę mama pakelia. O su širdim jai darydavosi anksčiau, kai ji būdavo labai nerami ir tą dozę didindavo. Bet dar slaugos namuose dabartinė dozė buvo atitaikyta, ir dabar pusę metų mes tokią vartojam. Su širdim daugiau jokių rūpesčių neturėjom, nors mama šiaip širdininkė.
O taip, kaip tavo močiutei (tie blūdinėjimai), tai mano mamai panašiai būdavo iki ligoninės, kol ji dar pati vaikščiojo (ir žalos pridarydavo, ypač naktimis). Irgi padėdavo tiapridalio ketvirtukas, per trumpą laiką akyse aprimdavo.
Betgi jei viena tabletė per dieną, tai juk beveik tas pats, tik išdalinta.

Musu doze po puse tabletes du ar tris kartus i diena. Bet nelabai ji ka veikia, kas liecia tetes laukima. Na, be jos matyt butu is vis blogai

O kaip pasireiskia su sirdim blogumas? Mama kai isitempia pradeda labai tankiai kvepuoti, akys laksto, nieko nebesigaudo? Kazkaip nekreipiau demesio, o gal cia sirdis? O pamato tete, ir viskas dingsta. Siaip reiks gal ir del sios busenos pasiklausti. Gal cia salutinis vaisto poveikis tiesiog?

Musu slauge siaip aktyvi, bet matau, kaip tas aktyvumas dingsta Ji nuolat zyzia pakelti jai alga ir t.t. Mes jau nebekeliam, ir ji, mano akim ziurint, darosi tiesiog tingine. Ziuresim kaip cia bus toliau...

na mūsų močiutei su širdim tai būdavo taip, kad keturias penkias valandas kalbėdavo apie tai, kad silpna, trūksta oro, spaudžia ir t.t. Kardiograma naujų pokyčių nerodydavo, spaudimas būdavo normalus. Labai padėdavo validol (čiulpimas veikdavo raminančiai) Po to išsiaiškinom, kad čia daugiau būta tarpšonkaulinių nervo uždegimo... O kadangi ji labai labai įsijausdavo į savo būseną, tai nuraminti būdavo sunku.

Na, mano mamai tai nuo seno pripažinta tachikardija. Mums atrodė, kad daugiau nerviniu pagrindu. Ji turėdavo atsigulti iškart, širdis imdavo smarkiai plakti (virpėti). Kuo grečiau atsiguldavo, tuo greičiau praeidavo. Bet svetur jai stengdavosi vaistų duoti gausiau (kad aplinkiniams būtų ramiau). O gal ir dėl aplinkos, jai būdavo vienas širdies priepuolis po kito. Daktarė sakė, kad tai nuo vaistų. Kai pamažino, širdis praėjo. Kas čia dabar žino, kaip yra iš tiesų.

Sveikutės
Apie vaistus. Mano tėčiui iš visų tų raminančių paliktas tik tiapridalis. Dabar geriam po 1tabl per dieną. Buvo laikas - gerdavo po 1 triskart. Plius haloperidolį dusyk dienoj. Dabar halo guli ant lentynos ypatingiems atvejams - na, jei užplaukia haliucinacijos negeros. Tai va. Tų vaistų kaip ir nebelikę, o skirtumo, tiesą sakant, nė nematyt - ar saujom ryt reikėjo, ar beveik nieko. Nei ta Axura gelbėjo, kai buvo paskirta, nei kas kitas.
Vėl trinka miegas. Turiu lorafeno, jis padeda, bet kitą dieną ligonis beveik nepasilaiko ant kojų Tiapridalis miego neįtakoja visai. Taip ir tąsomės. Psichiatrė irgi, kiek suprantu, jokios užtikrintos išeities pasiūlyt negali.
Beje, mane susirado seni tėvų draugai - per kažką iš bendrų pažįstamų sužinoję apie mūsų padėtį. Tai va, buvęs tėčio kolega irgi serga Alzheimeriu, jį prižiūri dar gyvybinga žmona. Buvau jų aplankyt - situacija labai panaši į ajb . Ligonis absoliučiai priklausomas nuo žmonos, be jos negali ištvert nė valandėlės, išsyk sunerimsta, svetima laiko net dukrą (nors kai jie visi sykiu, dukrą atpažįsta). Manau, kad čia ligos tokie posūkiai, ir jokie vaistai nieko nepakeis - kažkuriuo metu (gal net pačioj pradžioj) ligonis taip prisirišo prie arčiausiai buvusio žmogaus, kad šio jau niekas nebegali atstoti.
Apie dantis jau nieko nebegalvojam... kur jau ten Nors kas žino - gal jums ir pavyks. Vat ką tik minėtą ligonį žmona vedžiojosi pas protezuotoją, šiaip ne taip apsitvarkė, nors lengva, sakė, nebuvo. Kiek pastebėjau, mano tėtis itin nebepakantus skausmui - net menkam. O kaip jūsiškiai?..
Na, geros dienos jums visoms, mielosios

Mamai paprasti dantistai nueme akmenis, tai manau dar pakanti ji skausmui ,nes man tai labai skauda, kai akmenis ima. O dabar jau gaus narkoze visiskai, ir manau keleta dantuku israus, nors sveikam zmogui kaip ir nereiketu dar to
O del prisirisimo tai matyt taip ir paliks... Juk cia grizimas i vaikyste, tai kaipgi kitaip
Faktas, kad kaip sia liga gydyti ar apgydyti, dar nieks nesugalvojo...Simptomai skirtingi, viskas skirtinga. Mama paniskai bijo, negali lipti laiptais ir t.t. Juk kitiems taip nebuna

Visi mes žmonės skirtingi - o Alsheimeris, ardydamas smegenų dangalus, nuima tą kultūrinį apvalkalą, užsidėtą per gyvenimą ir palieka tik patį grynuolį - dažnai su liguistomis baimėmis ir ne pačiais maloniausiais įpročiais.

Beje, genetikų nuomone šią ligą gali sukelti ir infekciniai baltymai, vad. prionais

Mano mama ir prie ausų neleidžia prisiliesti (o išvalyt reikia ), ir nagų kirptis. Apie dantis jau net neįsivaizduoju (nors dantenos kraujuoja). Bet nelabai seniai ji traukė ranką iš jėgos man kerpant nagus, kad net užsiplėšė iki mėselių, bėgo kraujas, net buvom apsirišę. Nuo to sykio ji kažkaip labiau leidžiasi, nes žino, kas gali atsitikti. Todėl aš galvoju, kad čia ir to charakterio yra, nes anksčiau tai nesileisdavo galima sakyt kirpti visiškai. Dabar jau net nukerpam po vieną ranką per vieną sykį (be ypatingų linksminimų), o anksčiau ir po vieną nagą per maitinimą sunkiai leisdavosi (tiksliau ji nesuspėdavo sureaguoti, nes vienas šnekindavo apie skanų maistą, kitas kirpdavo). Dabar net juokinga darosi (jei nebūtų graudu), kad vieną nagą per pusę dienos įveikdavom..
Nors šias dvi tris savaites man mama kaip kalėdinė dovanėlė. Nepaprastai rami ir beveik viską leidžiasi, mažai protestuodama.
Papildyta:

Natūralu, kad bijo. Jaučia savo ligą ir žino, kad laiptų neįveiks. Gal gerai, kad atsargi?
Papildyta:

Laikui bėgant taip atsitinka. Pabandykit pasiteiraut vienur kitur. Užsiminkit jai, kad klausinėjatės. Gali paveikti. Žmonės darbo vietą tada pradeda saugot. O nepadarytus darbus kai kada galima pasidaryt ir patiems, bet labai svarbu, kad būtų rami. Tokia ir ligonį padeda nuramint savo buvimu.