Tėvų karšinimas (2)

Mielosios, šios dienos Šventojo Rašto skaitinys kaip tik mums:

Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus

ir patvirtina motinos teises į jos sūnus.

Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes;

kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį.

Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais,

ir kai melsis, jis bus išklausytas.

Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens;

paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai.

Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES, gerbia savo tėvą

ir tarnauja tėvams kaip šeimininkams.

Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje,

neužduok jam širdies per visą gyvenimą.

Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus;

nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų.

Juk gerumas tėvui nebus užmirštas, –

jis tarnaus tau kaip atnaša už nuodėmę –

įleis išliekančią šaknį.(Sir 3, 2 - 14)

Taigi, būkit palaimintos .

Ačiū, Una Li!

Sveikos! Su šventėmis!
Kaip jas praleidote? Ar pasėdėjote prie bendro stalo ne tik su savo artimaisiais, bet ir su tėvais? Kaip jums sekėsi?
Aš Kūčių vakarienės mamą buvau pasodinusi prie bendro stalo. Gera buvo, bet labai nelengva. Iš pradžių abejojau, ar tai reikia daryti, nes liga jau smarkiai pažengusi, bet pamąsčiau, kad reikia surizikuoti - kaip dabar tokį vakarą ji bus atskirai. Aišku, buvo sudėtinga, reikėjo nuolatos kažkam prie jos budėti, nes vos tik pasitraukdavau (pvz., į virtuvę duonos), jau pamatydavau, kad vyras prie jos stovi, vadinasi, jau kildavo problemų dėl nevaldomo judėjimo.
Per Kalėdas jau nebesodinau kartu, nes pajutau, kad per didelė įtampa ir nebėra šventės. Liūdna buvo, bet teko susitaikyti su realybe.
Per Naujuosius bandžiau parodyti mamai fejerverkus per langą. Bet ji jau jų nelabai suprato. Nesugebėjo taip toli įžiūrėti.
Nors šiaip mama ramesnė, sąmoningesnė, galbūt, kad labiau ją jaučiu ir suprantu. Bet ji turi būti savo įprastoj aplinkoj.
O kaip jums sekėsi atšvęst?

su sventemis ,stiprybes, kantrybes ir taikos Jums ir Jusu namams
o kaip Simense sekasi gydyti mamos pragulas?

Kalėdoms visa šeima buvo susirinkus, o va per naujuosius turėjom tik vieną studentą, vyro mamą (89 m.) ir mano tėvelį (85 m.). Sakyčiau, įdomi kompanija - vienam antis buvo labai kieta, žuvis pilna kaulų, o sultys rūgščios, be to pritrūko himno 12 val., kita nuolat snūduriavo ir kas 5 min. klausdavo studento, kada baigs mokslus . Šiaip jie abudu labai neproblemiški, nereiklūs žmonės, bet senatvės demensija daro savo... Bet, manau, Naujuosius sutikom gerai, sušildėm dvi vienišas sielas, o ir patys neatšalom .

Oho, bet tu ir palaiminta. Tėvai iš abiejų pusių prie vieno stalo. Ir netgi tuo atveju, kad abu nesat vienturčiai.
O man ,,kitos pusės'' pasikviesti nepavyko. Buvau per daug pervargusi, kad kviesčiausi dar ir svečių. Džiaugiaus, kad pati bent galėjau suruošti kokį stalą. Aišku, nekaip jaučiuosi, kad vyro pusei per šituos daugiadienius neištekome laiko. Nors apskritai tai ne laikas, o pajėgos.
Nors, kai pagalvoju, tai vasarą mes juos vežėmės į operą, į Trakus, nes anytos buvo jubiliejus. Taigi dėmesio, manau, šįmet paskyrėm (juo labiau, kad mamą tada buvau tik ką pasiėmusi ir dėl to turėjau stovėti tiesiog ant blakstienų, kad viską suderinčiau ). Tai dabar raminuos tuo, kad visko tobulai nepadarysi.
O sakyk, tai taviškiai dar patys valgo? Kad galima taip ramiai abu sodinti prie stalo? Ir tavo tėvukas dar tiek apsitarnauja (turiu omeny, valgo su šakute)? Tada dar labai neblogai, jeigu taip. Netaip tada baisu jei ir antis per kieta ar žuvis pilna kaulų, nes manau tokių priekaištų galima būt išgirsti ir iš kur kas sveikesnių svečių.
Papildyta:

Kudle, pas mus su ta problema kol kas nieko naujo, nes per darbines problemas dar neturiu galimybių atsidėt šitam reikalui, tai ir kenčiu dar. Manau po Naujų per šias dienas jau ką darysiu (ją reikia kaip nors įstengt paguldyt ant šono tomis sąlygomis, kai ji to nenori, taigi reikia nuolatos budėt, kad ji kažkokių paramstymų neišsitrauktų, kol guli).
O kaip tau šventės, kaip jos praėjo? Ar pajutot artumą?

O kitos kaip? Ar jau tiek užšventėt, kad neatsiliepiat?

Visas, Jus, mergaites, ir Jusu artimuosius su sventem!

Mes atsventem atskirai nuo mamos ir tecio, o pas juos tik simboliskai pabuvom, gerem sampana ir t.t. Labiausiai gaila tecio sioje situacijoje, na bet yra kaip yra

Mamos sveikata blogeja emociskai. Ji jau visiskai nebegali pabuti viena, o is zmoniu su kuriais buti, tai prisileidzia tik mane ir slauge. Na, o tete, jai kaip priklausomybes saltinis...Kai jis darbe, tai nuolat zirzia ir verkia ir t.t. Kur jis, kur jis. Kai jis namie, negali net i rusi nusileist Na, kaip mazas vaikas...
Nueme mamai jau Yasnali. Anksciau matyt per klaida kompensuodavo dar, tai ziuresim kaip cia bus. Geriam Axura ir visa puokste kitokiu vaisteliu. Nuolat kieteja viduriai ir labai daug valgo

Kazkada minejau, kad bus konferencija apie Alzheimerio liga. Buvau as joje, ir viskas ten buvo gerai, bet as kaip kokia mokinuke, pabegau po geros valandeles Tiesiog man reikejo kitokios informacijos, kaip priziureti, kokios med. istaigos, kokie vaistai ir t.t., o si info visa buvo nukelta i pabaiga. Konferencijos pradzia buvo skirta, siap informacijai, kaip diagnozuoti liga, kokie simptomai jos ir t.t. Na visa tai, kas mums jau visiskai nebeaktualu, ir ka mes pacios, jau galetume pasakoti. Taigi neislaukiau...

Daugiau viskas po senovei Nauji metai, nauja laime

Oi, smagu, Ajb, kad atsiliepei. Jau buvau galvojusi Tau rašyt asmeninę žinutę, kaip gyveni ir kaip sekasi, bet nusprendžiau, kad nereikia lįst žmogui ,,į dūšią'', jeigu jis pats neatsiliepia ar bendrauti nenori.
Labai kirbėjo man ta konferencija, kaip tau ten sekėsi, ką sužinojai. Gaila, kad neišlaukei pabaigos ar nenuėjai pabaigai antrą kartą (o ir su mumis būtum pasidalijusi). Nes tokios žinios, ypač kur galima užduot klausimų, yra labai vertingos. Aš pati nueinu pas mus į Alcheimerio klubą, tai vis po kokią frazę ar patarimą parsinešu, o kartais ir pati pasidaliju patirtimi (juk jos jau nemažai esama). Manau, kad ir pas jus, Vilniuje, tokie yra, ir tau vertėtų ten nueiti. Jie paprastai retai vyksta, kokį kartą per mėnesį, tiek laiko galima surasti. O gyvas žodis yra gyvas. Be to, reikia, kad kas nors retkarčiais išklausytų, bent pasibėdavojus būna lengviau.
Norėjau dar tau pasakyt dėl tų viduriukų. Žinai, daug kas priklauso nuo mitybos. Labai svarbu daug daržovių. Va, pavyzdžiui mano mamai paprastai tų rimtų reikalų prireikdavo kas antrą dieną, o kai slaugę gavau vegetarę (mamai ji duoda ir mėsą prie daržovių), tai dabar viskas vyksta tvarkingai kasdien, net kartais po du kartus. Aišku, gulinčio ligonio slaugytojui tai nedidelis džiaugsmas būtų (nes daugiau tvarkymosi ir kvapų), bet jei kalbėt apie ligonio sveikatą, tai tikrai geriau.
Apsilankyk pas mus truputį dažniau negu ,,kartais'', nes esi labai laukiama (aišku, kaip ir visos kitos). Prisiminiau tokį seną animacinį filmuką apie du kačiukus drebančius per lietų, kaip vienas pasikvietė kitą drebėti iš baimės kartu. Tai ir mums turbūt smagiau ,,drebėti'' (ir pergyventi) drauge, tada būna lengviau ištvert.

Sveikutės, su Naujaisiais
Mes tik Kūčias su tėčiu valgėm sykiu - prie bendro stalo, nors jam tie valgiai ir netiko, maitinosi (t.y. buvo maitinamas) savais ir užsnūdo netrukus... Įsimintiniausia akimirka - kai mažumėlę pašnekėjau apie prabėgusius metus (tą pas mus paprastai darydavo vyriausias, ar gerbiamiausias, dar keistai jaučiuos šitam vaidmeny... ) , paprašiau persižegnot katalikus ir akimirką pamąstyt apie praėjusius, tėčio ranka pakilo tam gestui, nors ir netiksliam visiškai... Susigraudinau net
Visos kitos šventės prabėgo kaip paprastos dienos - kalbant apie tėtį. Nebeįdomūs jam tie Naujieji Metai, ir Kalėdos jokių emocijų nekėlė. Bet vis vien turiu pasakyt, jog viskas gerai - pernai tokiu metu apturėjom sunkią krizę.
Ajb , su viduriais irgi turėdavom problemų (bet tėtis jų turėjo ir prieš ligas šitas visas) , negelbėjo jokie mitybos pakeitimai, nebent arbatėlės liuosuojančios, o dabar viskas pasikeitė - bet šitie pokyčiai, deja, susiję su ligos aštrėjimu. Viskas kiaurai.
O šiaip, sakyčiau, gyvenam normaliai. Taip normaliai, kaip tokiu atveju įmanoma
Sėkmės jums visoms. Nepristikime kantrybės, sveikatos, ištvermės ir visų kitų dalykų, kurie taip praverčia mūsų kasdienoj

Sveikutes visos su naujais

Alan - susigraudinau ir as apie jusu vakariene paskaicius

seniai berasiau, tik vis paskaitau kaip kam sekasi... mum sekasi nekaip... turim pragula virs sedmenu ir ant kulno. bjaurybe niekaip negyja... mociutes desine puse liko liesta insulto, be to ji buvo ir parkinsono pazeista, tai minusas kad butent desinej ir pragulos randasi, pliusas kad ji ta puse maziau jaucia... sidabro pleistrai nepadeda, gydytojas jau buvo atkeliaves negyvus audinius pasalinti. bandem pradzioj kaip kazkas patare kalio permanganato tirpalu valyti, tai gerai sausino, bet deja nepagerejo. Gydytojas bando pratinti prie minties, kad viskas cia eina nuo smegenu ir kad mociute galbut paskutines dienas skaiciuoja. mama pasieme atostogu su mociute buna. o as bijau. bijau kad jei ji gyvens - pragulos plinta ir negyja - jokiu prosvaisciu. bijau kad ji ir negyvens. nezinau ka mamai sakyti. islemenau kazka kad "bus taip kaip turi buti".. mociulyte valgo, mama ja vis palepina kazkuo skanesniu. mociute pilnai samoninga. turim ir ta ciuzini ir rata su grikiais ar kuo ten. sedziu internete ir ieskau ka su tom pragulom padaryti... nes mociute seseri islydedama, kazkaip viltingai atsisveikindama sako "o gal ryt atsikelsiu ir tu pragulu nebebus ir man nebeskaudes". ir ka jai i tai pasakyti?

Šiedviems yra tiesiog gili senatvė, jie dar daug sugeba patys, anyta ir gyvena savo namelyje, tik vyras kasdien prineša malkų, pamatuoja spaudimą, pasirūpina, kad išgertų vaistus, kitais reikalais, kaip sakom, budi prie telefono . Abu visą gyvenimą buvo be galo darbštūs, nereiklūs, tai ir dabar nereikalauja sau nieko, bet ta senatvė... Sunku kartais žiūrėt į jų bejėgiškumą. Ir tie priekaištai dėl maisto sakomi tokia graudžia mina , kad nė nežinai ką atsakyt (tuo labiau, kad dar vakar tas pats patiekalas labai patiko). Aišku, neramu dėl blogėjančios anytos atminties, baisu, kad vieną dieną neras namų, ar paliks atsuktas dujas, bet kol susitvarko, nesinori atimt galimybės būt savarankiška.


Panašiai pasijutau, kai tie žmonės į kuriuos anksčiau kreipdavomės patarimo ar pagalbos, patys pasidarė tos pagalbos ir patarimo reikalingi, taip sakant, perėjom į kitą kategoriją (grubiau sakant - paskutinę pakopą ).

Aciu uz grazius zodzius Jau si filmuka kai prisiminiau, tai puse dienos paskui sypsojausi. Nuostabus palyginimas

As niekur nedingstu. Nuolat seku musu temele, viska perskaitau, tik nerasau daznai...Is vienos puses, man vaikai nuolat kazkur laksto, ar ant ranku sedi, tai negaliu susikaupt, is kitos, siek tiek gyvenimas vel pakrate, ir savos bedos siek tiek nublanko Mano pussesere, kur abi esam kaimynes, auginam vienodo amziaus vaikucius ir t.t., susirgo itin agresyviu kruties veziu. Kai matau, kaip tai baisu, kokia baisi gali buti ateitis ir t.t., mamos liga siek tiek nublanksta...
Bet sventai tikiu, kad viskas bus gerai

Kazkada jau rasemes, apie raminamuosius vaistelius. Gal galit dar karteli parasyti ,ka geria jusu ligoniukai? Nors man atrodo, kad mamos sitos fobijos, pabut siek tiek be tetes, jokie vaistai nepaveiks, bet noriu dar karta pasitart su psichotarapeute, gal skirs ka stipriau

Ir, ar teko kam is jusu, tvarkyt musu ligoniukams dantis? As jau uzrasiau mama i ligonine, kur daro su narkoze, ir taiso visus. Bet pas ja tik vienas sugedes, nes siaip ne taip nuejom dar pas normalius dantistus, bet jie pabijojo taisyt...Kazi kaip ta narkoze paveiks Nors dar ir eile ateis tik po metu kokiu