Tėvų karšinimas (2)

#481
QUOTE(Simense @ 2008 11 30, 23:48)
Nemanau, kad psichikos ligonis atsparus gyvenimo negandoms.  g.gif


Visi ligoniai atsparūs negandom daug labiau, nei tą gali įtarti sveikieji. Tik ligoniai yra (arba ne) sveikiesiems našta. Tikrai sunku slaugyt ligonius. Man to neteko daryt labai ilgai. Meldžiu, kad mano artimiesiems netektų.
QUOTE(Simense @ 2008 11 30, 23:48)
Pastebėjau, kad kalbi būtuoju laiku.  g.gif  Čia daug kas kalba esamuoju. Aš beveik nesapnuoju, neužtenka laiko sapnui. O kai pabundu, tai pirma mintis: ,,O kaip miegojo? Ar rasiu viską, kaip vakar palikau?'' sad.gif


Ar rasi rytą kaniules, ar jos bus nusmukusios ir niekas to neprižiūrės... Yra kaip yra.
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2008 12 01, 00:35)
Čia tikrai nereikia kovoti 4u.gif . Gal mes tave neteisingai supratom, užtenka paaiškinti. Žmonės, kurie ilgą laiką slaugo sunkius ligonius tampa jautrūs teoriniams išvedžiojimams. Sėkmės jums. (Beje, dėl diagnozės reikėtų pakovoti, nes kartais tie pinigėliai labai reikalingi, kai savom jėgom nebesusidoroji).

Una Li Negaliu kovoti. Šiaip - nenoriu eikvot energijos beprasmei kovai (na, kuri dėl pinigų). Kita vertus - ta kova nėra mano.

Šiaip su postu labai sutinku. Bet yra kaip yra, supranti... kovoju - kai jaučiu, kad turiu kovot.

Mielosios. Daug daug balionų Jums 4u.gif 4u.gif 4u.gif . Daug daug. Labai smagu prikabint prie baliono svajonę ir paleist į dangų. Kartą tai dariau. Patiko ir man ir sūnui. Nors svajonė buvo jo smile.gif
Atsakyti
#482
QUOTE(Paragintoji @ 2008 12 01, 00:40)
Ar rasi rytą kaniules, ar jos bus nusmukusios ir niekas to neprižiūrės... Yra kaip yra.

Ar rasiu iš ryti lovą tokią, kad joje galėčiau guldyt. Ar nesusižalojęs bus ligonis. sad.gif
Papildyta:
QUOTE(Paragintoji @ 2008 12 01, 00:40)
Visi ligoniai atsparūs negandom daug labiau, nei tą gali įtarti sveikieji.

Nemanau, kad nagų kirpimą lydimi klyksmai yra ligonio atparumas. g.gif Ir ištisinis verkimas, kai nieko nėra šalia, irgi nerodytų atsparumo. g.gif
Atsakyti
#483
QUOTE(Paragintoji @ 2008 12 01, 00:40)
Visi ligoniai atsparūs negandom daug labiau, nei tą gali įtarti sveikieji.

Gal jie ir atsparūs. Bet jei negalime net įtarti... Prižiūrime tai mes. smile.gif
Atsakyti
#484
Labas rytas 4u.gif

Malonu matyt ir naujų veidų mirksiukas.gif Aišku, čia ne ta tema, kur smagu pasitikti kiekvieną atvykusį: "Ak, kaip gerai, kad mūsų daugėja!" , bet vis vien... Visos drauge, žiūrėk, ir randam kokių atsakymų...
Pas mus nieko itin nauja. Vėl kartojasi tokie silpnumo periodai, kai tėtis sunkiau bepaeina, paskui vėl lyg gerėliau. Ai, nebežinau. Kartais atrodo, kad išvis nieko nebeišmanau.
Su sauskelnėm irgi bėda. Sakau, gal čia kaip ir ligos požymiai?.. Vasara galėtų daugiau papasakot gal. Juk smegenų ligų neturintys, blaivaus proto, tačiau silpni ligoniai patys pageidauja tokių dalykų... Na, čia kiek aš žinau blush2.gif O pas mus doh.gif Na, išeitį kažkokią išsigalvojom - pasilaiko už durų, mat arklius perkinkyt reikia (kada tie arkliai buvo... ankstyvoj jaunystėj... po to visas gyvenimas miestuose), ir šiaip taip... Gėdos jausmas neapsakomas. Su mama, atmenu, susitardavau kur kas lengviau.
Tai va taip va ir stumiam dienas. Stumiam - pats tas žodis. Kad ir ką daryčiau, neviltis koja kojon...
Na, bet ką jau čia. Suskystėju kartais. Paskui vėl susiimu.
Slaugė ta pati, Simense . Viskas taip pat.
Sėkmės jums, mielosios 4u.gif
Atsakyti
#485
QUOTE(Alan @ 2008 12 02, 09:53)
Malonu matyt ir naujų veidų  mirksiukas.gif  Aišku, čia ne ta tema, kur smagu pasitikti kiekvieną atvykusį: "Ak, kaip gerai, kad mūsų daugėja!" , bet vis vien...

lotuliukas.gif Aš dažnai pagalvoju, ar mūsų tiek mažai sprendžiančių panašias problemas, ar kitos tiesiog nesinaudoja internetu g.gif .
QUOTE(Alan @ 2008 12 02, 09:53)
  Na, išeitį kažkokią išsigalvojom - pasilaiko už durų, mat arklius perkinkyt reikia (kada tie arkliai buvo... ankstyvoj jaunystėj... po to visas gyvenimas miestuose), ir šiaip taip...

Dar kartą įsitikinau, kokia meilė kūrybinga wub.gif .
QUOTE(Alan @ 2008 12 02, 09:53)
Tai va taip va ir stumiam dienas. Stumiam - pats tas žodis. Kad ir ką daryčiau, neviltis koja kojon...

Sudėtingas dalykas tas gyvenimas console.gif .
Atsakyti
#486
QUOTE(Una Li @ 2008 12 02, 11:50)
lotuliukas.gif Aš dažnai pagalvoju, ar mūsų tiek mažai sprendžiančių panašias problemas, ar kitos tiesiog nesinaudoja internetu g.gif .

Naudojasi turbūt. Bet gal šito forumo neatranda. Aš pati jį atradau tik po kokių metų, praleistų kitur (turėdama opią savo problemą, kurios nepajėgiau niekam tenai išsipasakot) . O atradau ieškodama apie tai, kodėl katės drasko baldus (norėjau padėti kitam). smile.gif Tai ir sužsikabinau už kitų temų. Pradžiugino mane tai, kad čia nereikia kabėti prilipus prie kompiuterio, o tai, kad galima rasti tau skirtą atsakymą, kad ir po... trejų metų. 4u.gif

O dėl mūsų gausumo, tai žmogučių, turinčių problemų su tėvų senatve, ne taip jau mažai. Tik dauguma kol kas lankosi temose, kuriose rašoma apie sunkius santykius su tėvais, uošviais. sad.gif Ateity greičiausiai jie užsuks ir čionai. Nes niekas niekur nepradingsta. 4u.gif
O atviriems ne visiems pavyksta būti. 4u.gif
Atsakyti
#487
QUOTE(Alan @ 2008 12 02, 09:53)
Tai va taip va ir stumiam dienas. Stumiam - pats tas žodis. Kad ir ką daryčiau, neviltis koja kojon...

Mes jau greitai švęsim „jubiliejų“ – namie vėl esam drauge penki mėnesiai. Ir aš pagalvoju, kiek daug per tuos mėnesius pasiekta: mama beveik nebeklykauja maudoma (tik periodais), beveik neverkia (o ji praverkdavo beveik pusę laiko), jau atrodo, radom ir sauskelnių dramos priežastį (per ankstyvas kėlimas ir vėlokas guldymas), daugiau su mama susikalbam (bet čia lyginant su slaugos namais, nes pavasarį jau jos nebesuprasdavau), ir šiaip mama beveik rami (tik priešokiais patriukšmauja), ir miega gerai (beveik).
Gyvenu aš beveik jos kambary. Išmokau gyvenimą pritaikyti prie jos, išmokau sumažinti savo norus. Kartais pagalvoju, o ką gi aš veikčiau, jeigu būčiau laisva nuo to? g.gif Galbūt daugiau eičiau į svečius, gabūt daugiau dirbčiau ar tvarkyčiausi namie... Ar tai vertingiau negu tai, ką darau dabar? g.gif Greičiausiai abu gyvenimo būdai vertingi, bet nė vienas neturi pranašumo. Tiesiog šiuo metu darau šitai.
Atsakyti
#488
zinau ta jausma,kai mire tevukas atrode kad neturiu kur deti laisvo laiko,bet paskui tai uzsipilde,kai mama isvaziavo pas seseri ,is viso atrode,kad kas islaisvino is kazkokio rusio po desimties metu,su laiku ir tas jausmas praejo,bet zinokit sveikatai tie ilgi metai atsiliepe labai...dabar kai mama toli,as ja vel pradejau myleti ir pasiilgti,o anksciau grauzdavau save uz negerus jausmus ir mintis jos atzvilgiu...visi gi mes zmones....laikykites,kas neturejes tokiu problemu-niekada nesupras...
Papildyta:
QUOTE(Alan @ 2008 12 02, 11:53)
Labas rytas  4u.gif

Malonu matyt ir naujų veidų  mirksiukas.gif  Aišku, čia ne ta tema, kur smagu pasitikti kiekvieną atvykusį: "Ak, kaip gerai, kad mūsų daugėja!" , bet vis vien... Visos drauge, žiūrėk, ir randam kokių atsakymų...
Pas mus nieko itin nauja. Vėl kartojasi tokie silpnumo periodai, kai tėtis sunkiau bepaeina, paskui vėl lyg gerėliau. Ai, nebežinau. Kartais atrodo, kad išvis nieko nebeišmanau.
Su sauskelnėm irgi bėda. Sakau, gal čia kaip ir ligos požymiai?.. Vasara galėtų daugiau papasakot gal. Juk smegenų ligų neturintys, blaivaus proto, tačiau silpni ligoniai patys pageidauja tokių dalykų... Na, čia kiek aš žinau  blush2.gif  O pas mus  doh.gif  Na, išeitį kažkokią išsigalvojom - pasilaiko už durų, mat arklius perkinkyt reikia (kada tie arkliai buvo... ankstyvoj jaunystėj... po to visas gyvenimas miestuose), ir šiaip taip... Gėdos jausmas neapsakomas. Su mama, atmenu, susitardavau kur kas lengviau.
Tai va taip va ir stumiam dienas. Stumiam - pats tas žodis. Kad ir ką daryčiau, neviltis koja kojon...
Na, bet ką jau čia. Suskystėju kartais. Paskui vėl susiimu.
Slaugė ta pati, Simense . Viskas taip pat.
Sėkmės jums, mielosios  4u.gif

reikia daug istvermes ir kiekvienas atvejis kitoks,nes kiekvienas zmogus kitoks,kai senatve ateina o dar liga prisideda,pastebejau kad labai isryskeja savybes kurios buvo ir nesergant,tik viskas stipriau isreiksta,jei zmogus buvo ramus-jam geda,jei piktas-pasidaro agresyvus,kitas pradeda kalbet rusiskai ar dar daro ka savaip...ar nepastebejot?as pastebejau smile.gif o siaip kai slaugiau savo tevus,tai budavo uzeidavo,kad kaukdavau malkinej kaip suo,o paskui-vel eini...bet stiprus nuo to tik stipreja,viskas mums duodama ne veltui,kazka turim ismokti,kazka ivykdyti...
Atsakyti
#489
QUOTE(Simense @ 2008 12 02, 20:16)
Gyvenu aš beveik jos kambary. Išmokau gyvenimą pritaikyti prie jos, išmokau sumažinti savo norus. Kartais pagalvoju, o ką gi aš veikčiau, jeigu būčiau laisva nuo to?  g.gif Galbūt daugiau eičiau į svečius, gabūt daugiau dirbčiau ar tvarkyčiausi namie... Ar tai vertingiau negu tai, ką darau dabar?  g.gif Greičiausiai abu gyvenimo būdai vertingi, bet nė vienas neturi pranašumo. Tiesiog šiuo metu darau šitai.

Kai pagalvoji apie kitaip praleistą laiką, tikrai tai nėra daug vertingiau, nei teikti pagalbą ir paguodą savam žmogui. Svarbiausia turėti nors truputį laiko sau, nesusitapatinti su ligoniu, neapleisti kitų šeimos narių. Rodos artimieji turėtų suprasti, kad visas jėgas atiduodi slaugymui, bet jei neturėsite laiko pabūti kartu, pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais, tai gali labai atitolinti...
Atsakyti
#490
QUOTE(Una Li @ 2008 12 03, 11:25)
Svarbiausia turėti nors truputį laiko sau, nesusitapatinti su ligoniu, neapleisti kitų šeimos narių.

Mums šito padaryti nepavyksta doh.gif
Atsakyti
#491
QUOTE(vasara00 @ 2008 12 03, 08:41)
dabar kai mama toli,as ja vel pradejau myleti ir pasiilgti,o anksciau grauzdavau save uz negerus jausmus ir mintis jos atzvilgiu...

Visi mes turime puolimo ir kėlimosi laikotarpius. 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2008 12 03, 10:25)
Rodos artimieji turėtų suprasti, kad visas jėgas atiduodi slaugymui, bet jei neturėsite laiko pabūti kartu, pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais, tai gali labai atitolinti...

Kitiems artimiesiems taip pat reikia mūsų. Bet kartais susiklosto tokia situacija, kad jie leidžia būti tau su ligoniu kiek nori, kad tik jų neverstum tai daryti. Ir jie palieka tave ramybėje. smile.gif
Atsakyti
#492
QUOTE(Radvyle @ 2008 12 03, 18:16)
Mums šito padaryti nepavyksta  doh.gif

Stengtis vistiek reikia biggrin.gif , žinoma, būna laikotarpių, kai kitaip tiesiog neįmanoma. Judviem su mama teko tikrai sunkūs metai console.gif , bet kada nors ir tai praeis 4u.gif .

QUOTE(Simense @ 2008 12 03, 19:28)
Kitiems artimiesiems taip pat reikia mūsų. Bet kartais susiklosto tokia situacija, kad jie leidžia būti tau su ligoniu kiek nori, kad tik jų neverstum tai daryti. Ir jie palieka tave ramybėje.  smile.gif

Būna tongue.gif . Ir vistiek linkiu neužmiršt savęs ir savo šeimos, turėti "šeimos laiką", nors ir labai trumpą.
Atsakyti