Tikriausiai kiekvieną gimdymo istoriją turėtume pradėti pasakojimu apie gimdyvės gimimą Gaila, mano mama nepaliko jokių rašytinių duomenų, o iš jos pasakojimų žinau, kad gimiau virš 4kg, buvau 54 cm ūgio žavi plika (na gal su 3 plaukais ant pakaušio) mergytė Kasdien augau, dariausi protingesnė, mokiausi, brendau, tobulėjau, siekiau savo tikslų ir svajonių Gan ilgai ieškojau to savo vienintelio žmogaus, o į artimųjų klausimus kur jis? Kada gi? atkirsdavau , kad vaikams reikia gero tečio.
Ir labai netikėtai - sutikau Jį
. Pradžioj nieko nežadantys susitikimai ir pokalbiai netruko peraugti į susižavėjimą, norą rūpintis tuo žmogumi, būti su juo, meilę, aistrą. Diena po dienos noras būti su tuo žmogumi stiprėdavo, nes jį kasdien mylėdavau daugiau negu vakar, bet mažiau negu mylėsiu rytoj
ech ta MEILĖ!!! Suprantama kartu šventėm ir Meilės dieną, šv. Valentiną
Ir čia galima pradėti dar vieno žmogučio gyvenimo istoriją! Nauja gyvybė į mūsų gyvenimus pradžioje įnešė šiek tiek sumaišties ( juk ji buvo tikra netyčiukė!), bet vėliau-ramaus laukimo nuotaikose skendėjo kasdienybė.O kiek džiaugsmo atnešdavo apsilankymo pas ginekologę diena-susitikimas su savo kūriniu
, kurio lytį nusprendėme palikti paslaptyje. Dar būdamas mamos pilvelyje jis maivėsi, raivėsi, kartą net parodė atlenktą nykstį liuks ženklą (tėveliai supraskit, kad man viskas gerai)! Daktarė nustatė, kad mūsų stebuklas pasaulį turėtų išvysti lapkričio 9 dieną ir vis šmaikštaudavo, kad bus metro aštuoniasdešimt mėlynakė mergytė
Nekreipiau daug dėmesio į jos žodžius, svajojau kaip ir visos mamos, kad tik sveikas vaikelis būtų, o ir kada gimti jis žinos geriau negu daktarė.Netruko prabėgti tie 9 laukimo mėnesiai, artėjo lemtinga susitikimo diena. Bet tą lemtingą lapkričio 9dieną niekas nevyksta! O ir nėra ko skubėt, pagalvojau-labai negraži diena: šalta, lyja, penktadienis - tuoj savaitgalis. Daktarė sakė, kad pasirodytume sekmadienį Tajgi lapkričio 11d. pasirodom: as vis dar du viename. Dar net negalvoju apie gimdymą ( gi tiksliai žinau kada įvyko apvaisinimo stebuklas, o jam įvykti reikia 9mėnesių!). Pasak daktarės turim 2cm. atsidarymą, vaisiaus tonai geri, važiuojam namo ir jei nėra reikalo pasirodom trečiadienį. O reikalo ir nėra .
Trečiadienis, lapkričio 14d. niekas nevyksta! (o jau turėtų ir pagal mane kazkas darytis
), vykstam kur susitarę. Nju ir ką gyvybės tonai geri, gimdos kaklelis atsidaręs beveik 3cm. Daktarė išsiunčia namo dar iki penktadienio
Aj, kur ten namo-su vyru važiuojam valgyt bulvinių blynų su kiaulės ausimi, o tik tada namo
Namuose dar kartą pamastau, kada gi Tu pasirodysi pas mus su tėveliu, pasikalbu su savo pilvuku, paglostau, ruošiuosi anksti miegoti, kad taj nežinia kada būsiančiai susitikimo dienai būčiau pailsėjusi
Palauk palauk, o ko man čia tą nugara suskaudo? Po 10min vėl tas pats
Praleidusi dar keletą tokių skausmelių ir įsitikinusi, kad tai sąrėmiai pažvelgiu į laikrodį-10val vakaro, reikia bandyt pailseti, bet vis dažnėjantys skausmai jau neleidžia užmigti. Palikusi vyrą tyliai išlipu iš lovos ir einu dėtis paskutinius daiktus ir ruoštis-puoštis ilgai lauktam susitikimui 
. Kaip ir liepė per kursus - kol nėra sąrėmių kas 3-5min y ligonine nevažiuojam, tegul dar pailsi tas vienintelis, kuriam pavyko šį vakarą užmigti
Laikrodžio rodyklė parodė 12val, o mes jau kas 5-6min sustojam vaikščioti ir giliai kvėpuojam
Dar valandėle ir keliu savo vyrą
JAU! Važiuojam naktinio Vilniaus gatvėmis, jokių kamščių, jokių spūsčių, tiek daug lempų dega
As taip myliu naktinį Vilnių, o šita kelionė - ypatinga!Atvažiuojam į ligoninę - mus pasitinka jau dieną sutikta akušerė, pasako, kad mes jau nepirmi sugrįžę po dienos apsilankymo. Ji ramiai pildo dokumentus, rašo, klausinėja, o aš kas 3-4min atsistoju, einu pasivaikščioti, kvėpuoju ir visaip kitaip bandau mažinti skausmus Ateina daktarė, apžiūri ir pasako-beveik 3cm.! KA
?! Netrunku suprasti, kad gimdos kaklelis pas mane tinginiauja negerai
Nusiteikiu, kad gimdysiu tris paras 
! Slaugute liepia persirengti ir ruošia mane y gimdyklą.Kelios minutės po 2val ir mes jau ten. Žiuriu į didelį laikrodį kabantį ant sienos ir galvoju - kada gi išvysiu mūsų kurinį. Gal ryte- ne, nespėsim! Belieka nusiraminti, kad tris paras niekas negimdo ir vakare busim tryse. Vaikštau po didelį kambarį su lova, gimdymo stalu, spintelėmis pilnomis vaistų - šiandien jis priklauso mums trims. Prigulu karts nuo karto, pasėdžiu ant didelio kamuolio ir suleidus nuskausminamųjų sugebu ant jo tarpus tarp sąrėmių nusnausti kartu su vyru.
Apie 6val pasirodo daktarė - pasidžiaugiu, kad pailsėjau, o ji pasako, kad gimdos darbas nėra reaguliarus, gimdos kaklelis atsidaręs vos 4cm Nju jo, tinginiauja kaklelis, neišleidžia mano vaiko į pasaulį. Pasikalbam su daktare nusprendžiam daryti epidurinę nejautrą ir skatinti gimdymo veiklą (Cezario nenoriu, noriu pati jei tik įmanoma pagimdyti). Ji paaiškina, kad nejautrą geriausia daryti, kai yra aktyvi gimdos raumenų veikla, stiprūs sąrėmiai, taigi tenka laukti pragariškai ilgą laiką iki kol pasirodo anesteziologė. Čia leidžiu pasireikšti vyrui ką išmoko per kursus. Per kiekvieną skauduliuką jis mane masažuoja, vykdo mano nurodymus stipriau ar silpniau spausti, kartu ilsimės tarp sąrėmių
Suskamba jo telefonas, bendradarbis matai skambina, o čia ateina sąrėmiukas ir niekas manęs nemasažuoja! Jau noriu griebti telefoną ir apšaukti bendradarbį - ką jis nesupranta, kad aš gimdau ir man dabar reikia vyro rankų! Tai sėkmingai padarau savo mintyse, o pasibaigus sąrėmiui bendradarbiui atleidžiu
Žvilgt į laikrodį, 10val, o kur anesteziologė su nuskausminamaisiais, nes man jau SKAUDA! Gal pamiršo ją pakviesti? Palatoje pasirodo moteris ir prisistato taip ilgai lauktomis pareigomis. Paaiškina kaip ir ką darys, ir, kad po nejautros susilpnės skausmai, gal net pavyks pailset. Oj kaip to norėčiau! Daktarė pasiruošia darbui, aš susikaupiu suprasdama šito darbo svarbą ir praleidusios keletą sąrėmių sulaukiam tos akimirkos po kurios kojas užlieja šiluma ir aš jausdama mažesnius skausmelius užmiegu Tai trunka gal pusvalanduką , kai 11.20 mūsų kambarėlyje pamatau ginekologę ir akušerę, kurios pasako, kad šiandien graži diena ir reikia man ne miegoti, o gimdyti! Išėjusios greitai sugrįžta, suleidžia kažkokių vaistų - nelabai ir suprantu kas vyksta, nes taip saldžiai snaudžiu Bet neilgai! Išsibudinti greitai priverčia vis didėjantis skausmas. Laikas eina, vyras vėl sėkmingai pristatomas prie darbo, prijungia dar kažkokią aparatūrą - sunku ir pajudėt per tuos laidus, čia skauda, čia skausmas praeina, paprašau vyro pažiūrėt kas kiek laiko viskas vyksta - tarpas tarp sąrėmių netrunka nei dviejų minučių. Ir dar vienas artėja-jau is skausmo noris verkti, bet stebiu vyrą, jo akis - jis ramus sėdi šalia mano lovos, veide nuovargis pinasi su artejančio stebuklo džiaugsmu, neskuba manęs masažuoti, o tik garsiai kvėpuoja. Žiūriu jam į ašarom patvinusias akis matant mano kančias, kvėpuoju jo ritmu ir net nepajuntu, kaip baigiasi dar vienas skausmelis, kuris priartina musu trijulės susitikimą
Laikrodis rodo, kelias minutes po 13val., apžiurėjusi daktarė konstatuoja 7cm. atsidarymas Dar minutė kita ir reikalauju gulimą padetį pakeisti į stovimą, tikėdamasi, kad taip bus geriau. Nors ir minimaliai galiu judėti dėl sujungtos aparatūros- taip geriau!
O čia seka dar vienas laaabai nemalonus dalykas - užsimanau y tualetą didelio reikalo. Pradžioj niekam nesakau ir keikiu save, kodėl to reikalo gerai neatlikau kai darė klizma!? Ilgai tylėti neina, nes jeigu dabar man leistų pasireikšti tai tos baltų plytelių sienos taptų gražiai papuoštos ir kad tai nenutiktu vyro prašau pakviesti ką nors iš mane prižiurinčių. Atėjusiai akušerei pasiguodžiu savo bėdą, o ji liepia per sąrėmį tupėti, po jo atsigulti. Apžiūri - pilnas atsidarymas ir klausia ar jaučiu kaip slenka kūdikio galvytė? Sakau, kad jaučiu (o aš galvojau, kad ten kai kas kitas!). Dar po vieno sąrėmio liepia perlipti ant gimdymo stalo. Spėju pasižiūrėti, kad sienoje baltuojantis laikrodis rodo 13.20.
Dabar jau leidžia stumti - stumiu, nes kaip sakė per kursus kuo greičiau išstumsiu tuo geriau vaikeliui ir čia jau galiu pasireikšti ką sugebu aš. Pirmas stūmimas be vaisių -dar nepagimdžiau. Artėja antrasis - po jo akušerė liepia pasilenkti ir pažiūrėti pasirodžiusią galvytę. Mane aplenkia vyras, pasilenkiu ir pamatau juodus plaukučius, o atgal atsigulusi stebiu ašarotas savo žmogaus akis, kuris išlemena jau, jau greitai gims Mane užplūsta tokia stiprybe, atsiranda tiek jėgu, kad esu nusiteikusi kitu stūmimu pasveikinti savo slapuką! Bet liepia viena sąrėmį nestumti, tada prakvėpuoti ir antrajį . Trečiajį leidžia stumti vienas, du, girdžiu daktarės žodžius: Na jei tu taip, tai ir mes ir matau kaip akušerės rankose vartosi mano juodaplaukis stebuklas. Ginekologė nuima laiką 13.33, o akušerė praneša, kad pasaulį išvydo mergaitė ir mūsų juodaplaukė pradžiugina visą personalą nepakartojamu riksmu, o aš jaučiu švelnius vyro bučinius ir prisiglaudimus, jo ašaras riedančias man ant veido Pačiai verkti nebelieka ašarų, vyras nukirpdamas virkštelę atskiria ją nuo manęs, paleidžia į gyvenimą. Ginekologe sako, kad ji gimė apsivijusia ant kaklo virkštele, bet man tai netaip ir svarbu-reikalauju jos ant savo krūtinės. Štai ji ir pas mane - mažutė, susiraukšlėjusi, bejėgė, bet tokia mums brangi ir taip laukta. Glaudžiu ją, bučiuoju, bandau duoti krūtį, o ji tik puksi, niurzga, spiriasi, paragauja pirmą lašą išsisunkusį iš ką tik atidaryto pieno fabriko. Džiaugsmui nėra ribų, o jausmas - žodžiais tikrai nenusakomas ..
Keista, bet kažko nesiskirto baltų chalatų kolektyvas. Jau kiek aprimus euforijai paima mano dukrelę, liepia stumti
(Dabar rekomenduočiau pasidžiaugti mūsų mergytės gimimu, o tuos daugtaškius galima būtų ir nutylėti, nes čia vyko placentos atidalinimo operacija).
Pagaliau vėl vyras grįžta pas mus su dukrele, matau kaip ją sveria, matuoja ir pasako, kad esam 3740gr, 54cm ūgio, gavom 9 pagal APGAR. Matau kaip ją suvysto į baltą kokoniuką, atiduoda ir leidžia maitinti Su vyru džiaugiamės, diskutuojame į ką panaši, liečiame mažutes rankutes, kurių laukia tiek daug darbų gyvenime. Stebime vos vos atmerkiamas mėlynas akytes, kurios bijo pamatyti tokios gražios ir laimingos dienos šviesą. Girdžiu jos širdelę, kuri tikiuosi skleis gerį ir šilumą visiems sutiktiems pasaulio žmonėms.
Šios istorijos pabaigoje taško nepamatysite. Savo gimdymo istorijos pasakojimą baigiu, o ją baigdama pradedu kitą gimdymo istoriją, kurią po kokių 20metų pratęs mūsų dukrelė Gabija (tikiuosi) .
