Nors nelendu i sia tema, nes man labai skaudi tema, bet gal kam padesiu.
2004 lapkricio 13d mano mama suzinojo kad turi gimdos kaklelio vezi-greitoji isveze is namu, mama ziaurei kraujavo
, tiek kraujo buvo, kad as gyvenime nemaciau. Diagnoze baisi, kai zinai kad 3 stadija. Oi visko buvo: svytinimai, chemija, mama vis silpo ir silpo. Meciau darba ir pasiryzau ja pakelti ant koju. Niekam ji tada nerupejo, as viena buvau, nu va verkiu, nors tada sau net neleidau verkti, maniau praskysiu-ir tada nesugebesiu susitvarkyt, buvau kaip uola stipri. Bet esme tame kad mama geso akyse, nevalge, sunkiai iki tualeto nuejo, sudegino pusle su tais svytinimais, temperatura virs 40, depresija ir tt. Su mama net susikalbet buvo neimanoma, ji tik verke ir apie mirti kalbejo, gazdino kad nusizudys-isoks is balkono 
.Aciu dievui kad vyro direktoriu dave zolininko A.Molovicko telefona ir liepe ne karta nelaukti, nes mes labai jau nepasitikejom zolininkais. Ir aciu Dievui kad mes nuejom. 9 menesius as mama slaugiau, viska darem pagal zolininko liepimus, neleidau mamai simuliuoti, verciau gerti zoleles, spec piena su bakterijomis, alkoholi su aliejum ir tt. Ir jo deka mano mama gyva, kraujo rezultatai idealus, savijauta gera, taip buna kad del svytinimo sudeginta pusle skauda, kad del to pacio nelaiko mama kakucio, kad akmenys is organizmo salinasi, o ju ir nemazai.
Lyg atrodo pasimirsom mes ta siaubas, atrode mama uzgyme is naujo, beproto myli mano vaika, bet nuejusi tvarkyt dok del invalidumo jaunas komisijos narys pasake kad po 4 metu vel viskas atsinaujina
,blin nelaiko liezuvio,mama gryzo susinervavusi, plius dar dabar daznai rodo laidas apie mirstancius nuo vezio-mama pasikeite, pradejo vel daznai apie mirti kalbet, apie vezi.Nepykit kad tiek daug parasiau,per tiek metu susikaupia, pasidariau uzdari, jautri
