Onkologinės ligos 8

Ech... tas gyvenimas..
Moteros,laikykites,JUK VISKAS BUS GERAI IR NEGALI BUTI KITAIP !!!!
saunu kad esat stiprios,savo stiprybe,siunciu jums-kad nepritruktu

Šiandien pabūnu pusvalandį lauke, sušylu einu į kambarį.Vis vėjas nesiliauna, bijau ,kad nepertrauktų.Nusivaliau langus iš lauko. Dabar savo gėlytes pradėjau purenti.Noriu tvarką iki operacijos pasidaryti.
Viena kaimynė taip žiūrėjo į mano šukuoseną -ežiuką, kad net juokas pradėjo imti.
Matau kaip norėtų paklausti apie mano ligą . Jaučiu , kad kaimas jau žino , bet bijo .
Įsivaizduojate paskambino direktorė to darbo , kur jau buvau sutarusi, tai sakė , kad 3 mėnesiams priėmė laikinai vaikiną , o po to gal aš galėsiu dirbti.Žinokite buvau šoke.Juk nepažįstamas žmogus, o toks žestas.Stebūklai vyksta ir mūsų žemėje.

tikrai, kaip gera, kad gerų žmonių randas

mamai balandžio 9 diena limfmazgius ims, žiūrės kas ir kaip. bet kuriuo atveju, matyt, vėl skirs chemiją. o vos vasarį baigė...

Ryke nepaluzk,nera to blogo kas neiseitu i gera

Gabija stiprybes,Romantike gero relakso

Gabija, darai viską, ką tokioje situacijoje gali padaryti, o toliau – viskas Dievo valioje. Todėl turi būti rami. Nesu perdėm tikinti, tačiau kuo toliau, tuo labiau matau, jog be tikėjimo ne tiek ir daug tame mūsų gyvenime prasmės. Gal toji, nežinia už ką ir kodėl mums duota, kančia turi savo šviesią prasmę? Gal mūsų vaikams ar vaikaičiams jos paliks mažiau? O gal ji nuplovė mūsų dūšioj langelį, pro kuri prasimušė iki tol nematytos šviesos spindulėlis? Kol kas to nežinom, bet kada nors būtinai suprasim. O kol kas – sodink „rasodas“ ir lauk vasaros bei rudens, kad pamatytum kas iš to gavosi. Sėkmės tau 9-tą balandžio dieną ir vėliau. Tapai stipria ir niekas tavęs jau negalės išgąsdinti ar parklupdyti. Niekas.

_________________________________

Prieš savaitę palaidojom mano dėdę. Tai prieš gerą mėnesį mirusios krikšto mamos, apie kurią čia rašiau, vyras. Nenorėjo ir nemokėjo jis be jos gyventi, tad susirgo ir išėjo. Laidotuvės gavosi labai šviesios, beveik be ašarų, nes niekas neabejojo, jog jie vėl kartu tik jau ne ČIA, o TEN, kur galės vėl būti drauge laimingi. Per tokias laidotuves dar labiau įtiki, jog nebūties nėra.

Sveiki,as sitoj temeleje naujoke,bet mano mamai diagnozavo kruties vezi. Pries nepilnus du metus mire tetis.(50metu buvo)
Ir dabar taip svarstom,kad mama cia save taip isgriauze del tecio mirties,nes pastoviai snekejo,kad neturi prasmes be jo gyvent,tik anukai ja laiko.....Ir stai liga...dabar jau ji gailisi,kad taip gyveno,bet......rytoj guldo i ligonine,treciad operuoja......Toks jausmas,kad mane,neturiu vietos namie.....nezinau ko tiketis...nes tevas mire irgi nuo vezio per 2 menesius....

Laikykis! Man irgi buvo labai sunku, kai suzinojau, jog mano mamyte serga. Nemiegojau naktimis, verkiau, neradau vietos, dusia tiesiog plyso i gabalus, o ir dabar dar plysta, bet laikas yra toks dalykas, kuris nori tu to, ar nenori kazkaip viska sudelioja. Susiimk save i rankas kiek gali - del saves, del vaikuciu, del mamytes ir eik i prieki! Tikek ir niekada nenustok tiketi, kad viskas bus gerai! Nuosirdi uzuojauta del tevelio. O del mamytes nepanikuok anksciau laiko. Nusiramink ir susikaupk. Stiprybes ir sveikateles jums kuo didziausios

Dabar reikia tikėtis, jog stadija bus ankstyva ir „atsipirksit“ tik operacija. Apie blogesnius variantus kol kas nė nesvarstykit. Spėsit, jeigu kas... O kodėl taip atsitiko – čia amžinas klausimas, į kurį niekas, net onkologai, neturi atsakymo, tad ir kaltės ieškojimas kažkame yra tik nervų gadinimo būdas. Taip jau atsitiko. Nežiūrėkit atgal ir toli į priekį – ir vienos dienos rūpesčių pakanka per akis. Baisiausia pasidaro, kai buvusius ir dar nebūtus rūpesčius bei pergyvenimus susikrauni sterblėn, ir nežinai, ką su šiuo „turtu“ daryti bei kaip toliau gyventi, pasijauti it ant bedugnės krašto. Visiškai šios būsenos nepavyks išvengti, bet neužsibūkite joje. Užsiimkite kuo nors. Galima kad ir šio forumo skaitymu užsiimti. Rasite daug pozityvaus ir naudingo, kas ateityje vienaip ar antraip pravers. Man kažkada tai labai padėjo. Net ir tada, kai vakare niekas nežadėdavo, jog išgyvensim bent iki ryto...

Sėkmės jums. Lauksime žinių, kaip pavyko.

_________________________________

Daile, Betelgeiz, o kaip jūsų mamos? Dažnai apie jus pagalvoju...

labai tiksliai harley pasakė, labai tiksliai... aš irgi pagalvojau, kad šitie metai, kai mamytei diagnozavo ligą, prasidėjo gydymas ir t.t. buvo kažkoks klaikus košmaras, iš kurio vis dar tikiuosi atsibusti... sunku apsakyti tą skausmo, nevilties ir tikėjimo, gailesčio ir savigailos persunktą jauseną.
bet yra dar vienas dalykas - per šiuos metus aš iš naujo atradau mamą , pamačiau ją mažutę, pažeidžiamą, tikinčią manimi ir kartu tokią nuostabią, tokią pilną gyvenimo troškimo. kai kalbėdama laikau ją už rankos, dėkoju Dievui, kad galiu tai patirti.. vsio.. apsižliumbiau mes dar niekada nebuvom tokios artimos.. tiesiog labai labai tikiu - būtinai išsikapstysim būtinai.

aciu labai visoms uz palaikyma.Net apsiverkiau beskaitydama.....Kaip as cia atradau sita temele,niekad nemaciau......aciu visoms.Pranesiu butinai kas ir kaip,snd jau pagulde ja,rytoj operuos.gal zinot ar po operacijos galima lankyt?Kur ji bus palatoi ar kur?Nieko nezinau,bijau rytojaus,bijau ja pamatyt po opeacijos....Ir dar ji taip sako,kad tevas kai mire as pastojau iskarto.Tai sako,kad vienas zmogus iseina,kad kitas galetu ateit.Tai ji dabar taip kalba,kad ji numirs ir sese pastos.As nenoriu net tokiu minciu pritraukt,kazkokia nesamone,dieve.....O dar dukryte susirgo gulejom ligoninei,vyras be darbo buvo du menesius,mama susirgo...Kodel taip yra,kodel viskas vienu momentu ir toks jausmas niekada nesibaigs.Tik po tecio mirties atsigavom ir vel...uz ka tokie isbandymai...uz ka.....

Eugutee, Labai tave suprantu, kai galvoje minčių maišalynė, labai nori padėti, bijai suklysti ar kažko laiku nepadaryti, nes nežinai... Pasistenk susikaupti ir "suimti save į rankas", kad ir kaip šiuo metu nelengva. Tavo mamytei tavo paramos dabar labai reikia, juk šiuo metu tu esi jos ramstis ir tas žmogus, kuris tiki ir bus šalia nelengvo gydymo metu. Palaipsniui sužinosi, ką daryti, kaip elgtis gydymo metu. Internete daug informacijos, aš šiame forume irgi daug nuoširdžių ir praktinių patarimų radau. Pasikalbėk jau rytoj su chirurgu, nors be histologinio tyrimo jis gal ir nedaug ką galės pasakyti.
Mamytę po operacijos tikrai bus galima lankyti. Jei neklystu, po operacijos reanimacijoje ji gulės, kol atsibus po narkozės (gal apie valandą), o paskui ją parveš atgal į skyrių (į palatą). Nunešk rytoj mamai pavasarinių gėlyčių, kad ant spintelės prie lovos būtų pavasarinis saulės šypsnelis, gal ši maža smukmenėlė "pradžiugins jos akis". Stiprybės tavo mamytei ir tau .

Del lankymo, ka galima valgyti, ko ne po operacijos, del skysciu vartojimo, kaip slaugyti ligoni viska klauskit gydytoju, kurie gydo mamyte, sesuciu, kurios priziures po operacijos. As asmeniskai savo mamyte po operacijos lankiau kiekviena diena. Tik pirma para po operacijos ji gulejo reanimacijoje ir i reanimacijos palata nieko neileido. Viskas bus gerai! Pamatysit! Tik nepanikuokit. As asmeniskai klausiau visko, kas man aisku ir kas neaisku, tegu galvoja tie daktarai ir seseles ka tik nori, o man buvo svarbu kaip padeti mamai, ka dar galiu padaryti, kad jai butu lengviau. Zinoma visiem atsidekojau, tikrai ziuri geriau ir likau patenkinta prieziura.

Del to, kad viskas vienu metu. Mum irgi taip buvo. Pries nepilnus 2 metus palaidojom mamos mama - mano mociute, deja mire nuo sios klastingos ligos, dabar susirgo mano mama sia sunkia liga, ja isoperavus, po 3 savaiciu as pati guliausi i ligonine operacijai, nes laukti ilgiau nebegalejau. Po mano operacijos mamai leido chemija, o as pati susiuta, negaledama vaikscioti gerai, jai leidau vaistus, slaugiau, o paskui kai jai pagereja ji prieina mane slaugyti. Buvo tikrai graudu ziureti......Tuo viskas nesibaige. Uz 2 savaiciu mano teti pagulde i ligonine, su aukstu spaudimu, baisiniais skausmais galvoje, stubure, kur jis guli iki siol. I ta tarpa masinai du kartus sprogo padangos, brolis dar studentas iki geguzes turi parasyti diplomini darba, o kaip jam vargsui susikaupti kai sitaip namuose. Per tokius stresus prazilau, kaip beje ir brolis, radom zilu plauku irgi, o jam dar tik 24... Taip, kad nenukabinkit nosies, na reikia kazkaip tai praeiti, viskas tikrai bus gerai, tik nenuleiskit ranku! atleiskit, kad taip pasipasakojau, tikrai nenoriu pasakyti, kad musu problemos didesnes, ar va ziurekit kaip man buvo. Tikrai ne. Tik norejau nuraminti, kad ne jum vieniem taip nutiko, jog viskas vienoj kruvoj. Kaip sakoma viena beda nevaiksto. Tikrai viskas po truputi susitvarkys! Stiprybes!