Sau gyveno kartą musė
Ką ten musė - musė Zuzė
Išsipuščius ir daili, bet...
Laabai labai plepi
Dieną naktį ji plepėjo
O nurimti? Negalėjo
Nors nenori jos klausyti
Zuzei reikia pasakyti
Kad sutiko musių Zuzių
Kad nemėgsta senių musių
Kad balselis jos šilkinis
O charakteris - auksinis
Lobis Zuzė - ne kas kitas
Tiek pastačius, tiek paritus
Tik Zuzelė nežinojo
Ką jai pasakys rytoj jau
Taip išgirtas musius Zuzius...
Zuzius beldžias į duris
Zuzė jam atidarys...
Zuzius rausta, žvilgsnį suka...
Siūlo Zuzei sukt lizduką
Zuzė apie tai svajojo
Dieną naktį nemiegojo
Nuotakos suknia ir ta
Jau seniausiai paruošta
Zuzius sąlygą tik kelia-
"Nekalbėk tiek daug, Zuzele".
Na, o Zuzė Zuzių myli
Tad iki šiandien ir tyli.
Kartais girdime zyzimą
Kai muselė skųstis ima
