QUOTE(nesuper @ 2008 05 13, 15:30)
prie ko cia off topic, jei kalba eina butent apie MGN personala
Kazkaip isitraukiau ir as... Paskaiciau, ir nors mazylyje gimdziau jau dukart ir senokai (pries 2,5metu ir pries 9 menesius), nusprendziau ir as parasyt trumpai savo ispudzius. Ir ne vien apie naturalu ar dirbtini maitinima

. Pirma karta po gidymo likau suzaveta personalu - tikrai padejo, parode kaip maitinti. Ypac gerai prisimenu tokia vyresne vaiku gydytoja, kuri net nakti nesiojo man pusles su ledu, kad uzsidegusias krutis atvesint, o taip pat atrodo sesele vaiku, tokia auksta ir sviesi, ji rupinasi vaikiukais iskart po operacijos, pas palatos kaimyne ejo ir rode kaip reikia maitint, nes jos speneliai buvo itraukti. Net paliko savo mobilaus numeri, ir sake, man cia netoki, is kito auksto atbegti, kai atsibus vaikiukas, skambink, vel rodysiu. Ir ismoko ji, maitino ji ilgai ir sekmingai, siek tiek virs metuku, as taip pat. Labai tuo dziaugiuosi. O antra karta, rodos turetu buti viskas aisku ir taip pat, ar ne?... O buvo nevisai taip. Kaip tik ta nakti, kai prasidejo pieno upes, kai negalejau rodos net ranku nuleisty kaip skaudejo persipildziusias krutis, o maze isgerdavo vos po kelis lasus, gerosios tetos, kurios padejo be galo be krasto, kai mokiausi maitinti suneli, kaip tik nedirbo, o budinti akusere buvo panasi i kalejimo priziuretoja. Tai va ji sugadino visa grazu mano Mazylio paveiksla, savo kietais pirstais maigydama ir tampydama krutine ir piktai bambedama, akivaizdziai tingejo ir nenorejo padeti, praktiskai apreke, ko cia zliumbi... O tada tai ir prasidejo, asaros upeliais liejosi dar tris dienas, o jau tris buvau pragulejus, neisleido del naujagimiu geltos, o taip norejau namo... Net dabar kai prisimenu vos neverkiu... Labai norejau namo, ir tik namie susitvarke viskas - ir gelta, ir nuotaika, ir pienas.... Atrodo toji akusere nenuskriaude jau taip manes, na nemokejau gal parasyt vaizdziai, bet emociskai ji tiesiog uzmuse. Tad po pirmo gimdymo ir po jo, Mazylis, palikes man puikiausius prisiminimus, po antrojo gimdymo tuos prisiminimus isterliojo niuriom spalvom. O kalta viena pikta akusere. Bet trecia karta tikrai vaziuociau i Mazyli, nes protas sako, kad nevalia visos ligonines nurasyti del vieno ar keliu negeru zmoniu. Juk visur ju yra, kitose ligoninese taip pat. Tiesiog kitoms busimoms mamytems noriu patarti buti drasioms, prasyti ko reikia, o tokioms akuserems, su kokia man teko susidurti, tiesiog aiskiai pasakyti, kad norite pagalbos, o ne kankinimu, o jei ji nenorinti padeti, tegu pakviecia kas gali ir nori. Dabar galvoju, kad tikrai rasciau kam skustis, bet tuomet kazkaip emocijos visiskai mane uzvalde buvo... Susigraudinau ir del to labai issipleciau, atleiskit, jei nusibodo skaityt