QUOTE(Natuke @ 2008 06 12, 02:17)
O ką tu dabar galvoji, ar galėtum iškentėti, jeigu gimdymai vyktų toliau, be gydytojų isikišimo? Ką pakeistum?
Aš tau pritariu dėl to, kad gydytojai mums yra ekspertai ir iki paskutinio gimdymo (ir per jį) šventai tikėjau, kad turiu paklusti, o jeigu neišeina, reiškia esu nedisciplinuota, nepaklusni, nevalinga
dėl to po kiekvieno gimdymo buvo gieda prieš gydytojus ir vyra 
Aš tau pritariu dėl to, kad gydytojai mums yra ekspertai ir iki paskutinio gimdymo (ir per jį) šventai tikėjau, kad turiu paklusti, o jeigu neišeina, reiškia esu nedisciplinuota, nepaklusni, nevalinga
dėl to po kiekvieno gimdymo buvo gieda prieš gydytojus ir vyra Sveika, Natuke,
tik dabar prisijungiau, po ilgo laiko....tai atsakysiu , nors cia jus jau labai daug prirasiusios ir gal ne visai bus i tema. Labai idomu cia pas jus , reikia paskaityneti....
Zinai, savo pirmaji gimdyma prisimenu su malonumu, buvo pakankamai naturalus, ilgas, varginantis bet neskausmingas. Buvau "labai isijautusi", buvau pati su savimi ir dukryte, nenorejau, kad man kas nors trukdytu, nereikejo man su niekuom kalbeti, nenorejau net kad mane kas liestu...Kad ir isikiso gydoja su lasine ir savo kirpimais, nemanau, kad padare blogai, del to, kad pagrindine mano baime , pries pirmaji gimdyma ir dabar, buvo ir yra, baime , kad nesutraumuociau vaikucio. Visados galvojau, kad man nieko baisaus negali atsitikti, skausma galima iskenteti, o del vaiko tai labai bijojau. Kai pamaciau dukra sveika ir rekencia visa gerkle, tai tik dekoti turiu visiems kas man padejo.
O del to naturalumo truputeli pasikeite mano poziuris. Anksciau buvau 100% naturaliste, visais atvejais (gimdymas, maitinimas, auginimas ir pan.), dabar manau, kad visur ir visada reikia tureti saika, neperlenkti lazdos nei i viena nei i kita puse....
