Daliela, 3 mėnesiai tai labai greit. Mums buvo laiko su tuo susitaikyt 2 metus, bet vis tiek iki galo negali susitaikyt. Man didžiausias šokas buvo tada kai tik sužinojau, kaip šlapiu maišu trenkta vaikščiojau, verkiau irgi kokius 3 mėn., paskui po truputį pratinies prie tos minties ir ieškai išeičių.. o gal galima pasveikt, sustabdyt, bandyt vienokius vaistus, kitokius, tradicinius ir netradicinius ir t.t. Viltis ir optimizmas visada buvo..
QUOTE(Sviesele @ 2005 09 07, 22:19)
Stiprybės toms, kurios neteko savo mamų. Pastaruoju metu supratau viena, kad būna, kai matai taip savo mamą nuo ligos ir skausmų kenčiant, kad nori, kad ji nebekentėtų.
Būtent. Bet paradoksas, tu stengies padėt tam žmogui, veži į ligoninę, prašai kad priimtų, leistų chemiją, bet iš principo tik pratesi jam kančias. Mama tėčiui ir broliui sakydavo, kad jie egoistai, kad neleidžia jai numirt, kad jie nori kad ji būtų gyva, nors kenčianti ir t.t. Iš tiesų tai taip, nes dabar jautiesi kad viską ką galėjai padarei, o kitaip visą gyvenimą graužtumeis. O man turbūt visam gyvenimui liks graužatis kad negalėjau nieko daug padėt, nes praktiškai per patį tą sunkų metą laukiausi, paskui gimdžiau, pirmą mėnesį po gimdymo irgi kaip sako "viena koja grabe"..