QUOTE(Vasara @ 2005 09 05, 12:02)
Sveikos.. Seniai nesirodžiau šioje temoje, nes nelabai ką gero turėjau pasakyt. O dabar.. deja, mama pralaimėjo kovą su vėžiu, nors ir kokia optimistiška buvo, mirė beveik prieš dvi savaites - nuo diagnozės nustatymo pragyveno lygiai 2 m. ir 2 dienas. Guodžia tai kad pagaliau jai neskauda, nes paskutinius mėnesius baisiai kankinosi.. Bet likusiems čia - tėvukui, man, broliui baisiai sunku. Man tik dabar ateina suvokimas kad jos jau nebėra, nes vis dar atrodo kad ji kažkur ligoninėje ar išvažiavus..
Stiprybės ir sveikatos jums, merginos, laikykitės
Verkiu... Viskas taip pažistyma. Suprantu tave ir tavo skausmą, nes pati tai patyriau. Pati prieš kelis metus netekau mamos, skausmas aprimo, bet jos artumo, šilumos taip trūksta...
Iki mano gimtadienio buvo likusios vos kelios dienos, kai sužinojom diagnoze,III stadijos vėžys. Kovą tetrūko 3 mėn...Maniau neištversiu to skausmo, neklausiau savęs kodėl, už ką...,Mama buvo begalo stipri, mus stiprino, guodė, kad mes su broliu jau suauge, sugebėsim pasirūpinti savimi. Silpo ir geso akyse, negalėjau žiūrėti į jos nepakeliamą skausmą, vien tik morfijus palaikė paskutinį mėn. Diena susimaišė su naktim, para prarado valandas. Mirė ant brolio rankų.
Sunkiausiai buvo po to, kai tikrai suvoki, kad nebelauks tavęs namuose, kad nepaguos, nepatars, kad įžengus pro durys, neišgitsi, - "atvažiavo mano Danučiukas".Ji buvo pati geriausia mano draugė, niekad nesipykdavom, visada mane palaikė, užtarė...
Žinot, dar ir dabar jos drabužiai kaba jos spintoje, tėtis ragino atiduoti tetai,negaliu...tam kambary taip gera ir šiltą, tartum jį čia, šalia...
Ai, ką aš čia... Atleiskit, kad aš taip, bet tiesiog norėjau šią minutė išsilieti..