Onkologinės ligos 2

chemijos metu ir man labai skaudejo skrandi ,grauze remuo,ryjau nuo remenst abletes saujomis,baigesi chemija ,viskas susitvarke,susitvarkys ir taviskiui sekmes

Kartas nuo karto užsuku ir aš. Kaip gražiai jūs čia gyvenat ir paguodžiat viena kitą Pati rašyt ilgai nedrįsau, na ir šis kartas gal pirmas ir paskutinis.
Šiuo metu mano abu tėvai ligoninėje. Tėvui jau 6 metai, kaip diagnozuotas vėžys. Operuotas žarnynas, išvesta stoma. Pireš naujus metus rado smarkiai pažeistus plaučius. Operuot nesiryžo, tik 6 kartų kursas chemoterapijos. Jis stiprus. Laikosi. Tik prieš pusmetį išėjo iš darbo, nors seniai jau pensininkas. Dabar atsigulė ligoninėn todėl, kad sustreikavo tulžies pūslė. Išėmė akmenį, o užvakar pašalino ir visą tulžies pūslę. Tai visai šalia kepenų. Aš žinau, ką tai reiškia, kai metastazės pasiekia kepenis
Mama. Ji laiko keturias namų kertes. Ji judri, "gyva", visą laik kažkur skubanti... Jau keli metai serga osteporoze. Eilinės echoskopijos metu, pastebėjo kažkokią dėmę kepenyse. Kol sulaukė nuodugnesnio tyrimo, praėjo pusmetis, dėmė išaugo iki kiaušinio dydžio. Kas tai? Kažkokia nežinia. Šiandien darė biopsiją. Nežinau, ko laukt, ko tikėtis...

[QUOTE]Mano tėveliai baisūs panikuotojai, labai bijau, kad palaikymo nesulauksiu, o mano pasakymas tik pridės problemų. [/QUOTE]

Ra riesa, tėvams labai sunku išgyventi, kad jų vaikai serga ir dar tokia liga, kuri visiems nežinantiems atrodo nepagydoma. Bet pasakyti vistiek reikės, jei važiuosite, Tiesiog mes tai tėvams iš pradžių pasakėme su labai didelia optimistinio melo gaida, o kai jie apsiprato, tai daugiau tiesos pasakėme. aip pasirodė, kad jie išgyveno lengviau, nors man atrodo kol nepasveiksime, tai visada pasislėpę nusišluostys ašarą. Laikykitės.

[/QUOTE]Dažnai paskaitinėju šį forumą, bet vis nedrįstu prisijungti. Mano vyras serga žnypliuotuoju - Hodžkino limfoma. Kai sužinojom apie ligą, galvojau kad išprotėsiu. Taip buvo sunku, norėjosi su kuo nors pasidalinti skausmu ir baime, bet nebuvo su kuo. Vyrui bijojau parodyti savo išgastį ir pasimetimą, tėvams taip pat sakyti nenorėjau. kokią savaitę praverkiau pasislėpusi nuo artimųjų. Buvo taip sunku.........[QUOTE]

Gaila, kad ir Jums tenka tokie išgyvenimai. Nors gal ir geriau kartais išsiverkti, o aš tai kol kas "užblokavau" savo smegenis nuo blogų minčių. Gyvenam, kiek galim džiaugiamės gyvenimu, vaikais , vienas kitu, nors aišku nervų ir pykčio pasitaiko, bet sakyčiau liga padarė mus geresniais visais atžvilgiais.

[/QUOTE]dabar tik vėl kažkokia depresija puola. [QUOTE] Man irgi bųna liūdnumo akimirkų, tai tada "prisiryju kaip kiaulė" ir palengvėja

Tiesa, mums irgi po chemijos labai skrandį ėda, bet skrandis maniškiui visada jautri vieta buvo, tai dabar nėr ko stebėtis.

Lepūne, laikykis - mums irgi kitą savaitę paskutinė. Bet jau išgirdau iš saviškio lūpų nerimą, kad kažin kaip jis atlaikys. Po paskutinio seanso, atrodo inkstai visai buvo sustreikavę

Linkim jėgai stiprybės rūpinantis savo tėveliais. Gal mamai dar nėra taip blogai. Tiesiog palaukit tikslesnių rezultatų.

norėtūsi, kad niekam netektų net svarstyti tokių dalykų, bet tenka ...
Mano vyras neseniai pranešė saviškiams, bet sakė tik tada kai jau žinojo, kad yra šiuo metu pasveikęs. Tėvai reagavo klaikiai, aš net supykau Bet kitą dieną jau kitaip elgėsi, matyt viską apgalvojo.
Sunkus žingsnis, bet manau geriau nieko neslėpti

Man lyg smegenys uzsiblokavo, kai isgirdau tai is daktaro, kad mamai ta 0 stadija. Jai taip pat. Ir visi kiti iki siandienos tuo netiki.
Ta kiekvienas turim kazkaip pergyvent.

Sveikos.. Seniai nesirodžiau šioje temoje, nes nelabai ką gero turėjau pasakyt. O dabar.. deja, mama pralaimėjo kovą su vėžiu, nors ir kokia optimistiška buvo, mirė beveik prieš dvi savaites - nuo diagnozės nustatymo pragyveno lygiai 2 m. ir 2 dienas. Guodžia tai kad pagaliau jai neskauda, nes paskutinius mėnesius baisiai kankinosi.. Bet likusiems čia - tėvukui, man, broliui baisiai sunku. Man tik dabar ateina suvokimas kad jos jau nebėra, nes vis dar atrodo kad ji kažkur ligoninėje ar išvažiavus..


Stiprybės ir sveikatos jums, merginos, laikykitės

Užuojauta.
Viena viltis, kad dabar jai TEN geriau...

užuojauta.... žinai, po mamos mirties raminau save tik dviem mintimis - "pagaliau nebeskauda" ir "žmogus juk neišeina visas, lieka jo šiluma, lieka jo meilė"... Stiprybės tau........

Nuoširdžiai užjaučiu.
Kiekvieno gyvenimo kelias kada nors pasibaigs, kad ir kaip sunku tai suvokti...Laikykis, vasara, išsiskyrimo skausmas laikui bėgant priblės. Gyvenk ir džiaukis gyvenimu, kurį tau padovanojo mama ,kad ir kaip sunku būtų. Stiprybės.

Užjaučiu Vasara- stiprybės Tau ir Tavo šeimai

Šviesele, kaip laikaisi? ar jau yra ta paskutinė? ar dar tik laukia?
aš jau po.. rugsėjo pirmąją.. irgi skauda skrandį, stovi maistas ilgai ilgai, ir po to ji pašalinu, nes nevirškina.. ilgainiui visas organizmas išsiderntų, bet tikiuosi kad jau daugiau nebus, taigi tuoj pradėsiu reabilitaciją

o toms, kurių artimieji serga- didžiausios ištvermės linkiu, tikrai gana sunku susitvardyti, ir kencia tik artimieji O šokiruot, tai šokiruot.. aš irgi pasakiau su melu aplinkiniams, o kai apsiramino tada padalinau dar ziniu.. nu taip lengviau, bet ir daugiau jegu reikalauja, kad nesakyt, sakyt, ar jau laikas.. toks kaip zaidimas. bet jei tevu sveikata silpna, tai geriau po truputi supazindinti
Sveikit!!!

Stiprybes tau vasara. apsizliumbiau

Vasara laikykis visi paguodos žodžiai nepalengvins tavo skausmo ir netekties , praradus brangų žmogų , bet deja toks jau tas gyvenimas .