Lepune laikykis, istversi, noras gyventi pades, pamatysi. Gal jau yra naujienu ir radiologu?
Krenksiu toliau, reiks kokios arbatkos nupirkt ir saziningai gert, nes naturoje tai kraujas geras, dariau cia kova, plauciai ir buvo svarus, va pabaigiau sesija, liuks uzbaigiau - tikra pirmune patapau, jausmas geras (va pasigyriau ).
Tai leksiu kita savaite vel kraujo pasidaryt ir gal i klinikas echoskopijos, bo yra vienas limfmazgis pasmakreje, na anakart ziurejom, panasu i uzdegimini, ale atsarga gedos nedaro teks nusiaust dar pasitikrint nors nekenciu as tu patikru, nemyliu ir nenoriu, bo kaip durnius lakstai, negali kaip zmogui atejai patikrino normaliai, o daba i poliklinika siuntimo, pas hematologa siuntimo echoskopijai pasaka be galo, nejau sunku padaryt, kad stovint iskaitoje iskart galetum eit pas gydanti gydytoja, na bet ka padarysi, istversim ir sita.
Merginos laikykytes, o del plauku, tai manieji per 3 men paaugo taip, kad i kirpykla teko ciuozt, o daba ka tu liuks, kerpant kas menesi, jau turiu plaukus iki peciu per du metus, auginu matot, nors visi tikina, kad kai nesiojau keliu cm sukuosena atrodziau liuks
Va butent-patiko ir man but trumpais plaukais.tik savo noru plikai nesikirpciau-bet ,kaip dabar kankinuos per karscius su milziniska "plaukuosena".... O kokie plaukai tau ataugo,Rasyte? Ar nepaprastejo,nesusigarbiniavo? Mano plaukus matei,buvau nuotrauku idejus i si foruma-plinkanciu palaikymui...
Plaukai ataugo Vytureli tokie kaip ir buvo, tikrai neprastesni, gal net bicki storesni, na as niekad savo plaukuosena nesiskundziau, mano plaukai kaip buvo tiesus taip ir liko ir spalva ta pati, kai mama sako: blondin neudacnovo cveta, na cia apie ryzus plaukus, bet man patinka as juos da ryskiau uzdazau
sveikos... tai va, radiologai pasakė: kuo toliau, tuo mažiau stengiamasi naudoti spindulius- tipo jie sukelia krūties vėžius, nes beveik pas kiekvieną moterį yra cistukių, tai jos ir supyktybėja nu ką aš žinau, statistika tokia.. o tipo pries 5metus tai visus kišo po spinduliais, o šiomis dienomis vis labiau pasitikima chemoterapija.. va ir man šeima verčia, kad nesižudyčiau, spaudimą daro, tai kur čia priešinsiesi.. kita vertus, labai bijau kad kaulų čiulpai neatlaikys, o tada metams i ligoninę gulsiu labai bijau.. dar tris mėnėsius pailgės mano gydymas..
esu dabar žiaurioj depresijoj, niekur nenoriu eit, atsisakiau visu ežerų, jokių joninių man nereikia.. sedėsiu namie ir tv spoksosiu bo kitaip man nepraeina.. visiems tik gadinu nuotaiką.. taigi, nemelavo tina ir kitų sergančiųjų artimieji.. kad tikra labai sunku bendrauti su ligoniais- kaip tik ir noriu atsiribot, kad jiems nuotaikos negadinčiau ir pati pailsėčiau be jokių priekaištų
nieko geresnio neturiu pasakyt... tik kai tiek linkėjimų perskaičiau- manau kad pasveiksiu kada nors
esu dabar žiaurioj depresijoj, niekur nenoriu eit, atsisakiau visu ežerų, jokių joninių man nereikia.. sedėsiu namie ir tv spoksosiu bo kitaip man nepraeina.. visiems tik gadinu nuotaiką.. taigi, nemelavo tina ir kitų sergančiųjų artimieji.. kad tikra labai sunku bendrauti su ligoniais- kaip tik ir noriu atsiribot, kad jiems nuotaikos negadinčiau ir pati pailsėčiau be jokių priekaištų
nieko geresnio neturiu pasakyt... tik kai tiek linkėjimų perskaičiau- manau kad pasveiksiu kada nors
As pati labai bijojau,kad nasta artimiesiems nebuciau..Cia kalbu apie depresija-juk jie nekalti,kad man blogai..Tai labai greit,kai tik pajutau,kad nuotaika nebepriklauso nuo manes,emiausi antidepresantu..Pradzioj,kadangi labai noriai aiskinau savo padeti,gydytoja nusprende,kad man silpnoka depresija,..Veliau dozes padidino,taciau ,kadangi tai "naujos kartos" antidepresantai,nejutau pasalinio poveikio(mieguistumo,..)..Mastymas prablaivejo,lengviau emiau vertinti situacijas...As labai patenkinta...
Lepune,ar tu ka nors vartoji? Pabandyk! Tas sedejimas,kad ir ramybeje,prie televizoriaus,taves nesustiprins...
O kaip del Dievo pagalbos isbrendant is bedu? Nenori apie tai pakalbet?
Lepune,ar tu ka nors vartoji? Pabandyk! Tas sedejimas,kad ir ramybeje,prie televizoriaus,taves nesustiprins...
O kaip del Dievo pagalbos isbrendant is bedu? Nenori apie tai pakalbet?
Aš niekada nevartojau antidepresantų , kad visa tai priimti reikia rast ramybę savo sieloj ... stiprina tikėjimas , kad viskas bus gerai . Juk nėra to blogo,kad neišeitų į gerą - nuolat tai sau primindavau . Nesakau , kad visi turi taip elgtis - kiekvienas į sunkumus kitaip reaguoja . Tai labai individualu kaip tu moki prieit prie ligos ir su ja susigyvent . Lepūne , o tu bandyk pamiršt kad esi ligonė ir pasidžiaug nors mažu trupinėliu kurį suteikia ši diena , atrask jėgų ... mes nė vienas nežinom kas mūsų laukia rytoj , tai liečia ir sveikus žmones . Manau reikia džiaugtis gyvenimu šiandien , kiekviena akimirka suteikta mums ... kol dar galim
As nemanau,kad turejau tam laiko-meditacijoms ar saves itikinejimams.. Namuose buvo du vaikai-mazajai buvo 1,5m.,didziajam-7(pirmokas!)...Vyras isvykes,kiti -per daug uzsieme,kad dar savomis bedomis dalinciausi..aisku,nbuvau palikta,bet ir man norejosi nuo visu uzsidaryt,bet net vaikais,kartais ,pati pasirupint negalejau..
Man reikejo kazko,kas mane staigiau pastatytu ant koju...
Man reikejo kazko,kas mane staigiau pastatytu ant koju...
QUOTE
As nemanau,kad turejau tam laiko-meditacijoms ar saves itikinejimams.. Namuose buvo du vaikai-mazajai buvo 1,5m.,didziajam-7(pirmokas!)...
O tu manai aš bevaikė buvau , pas mane jie trys ... mažiausias tik buvo pradėjęs vaikščiot 1,1 m . Tai ne meditacija , o nuolatinis savęs kontroliavimas ,kad nepravirkt vaikams matant , nepasirodyt silpnai vyrui . Aišku kai pusę metų gulėjau patale , tada rūpinosi sesuo ,tėvai . Vyriausias lankė mokyklą ir parėjo vieną sykį su ašarom akyse , puolė į mano glėbį ir klausia "Mama tu mirsi ?" tada man kaukt norėjosi , bet privalėjau išlikt stipri nors širdis verkė , negalėjau vaikui pasakyt tiesos , su šypsena pažadėjau ,kad gyvensiu , gyvensiu dėl jų ... ši scena man įstrigo giliai , nes buvo labai skaudu kai mokytoja taip sugeba užgaut 9 m. vaiką
Labai skaudu,kai kartais "pedagogai" buna nepedagogiski... Pasirodo,musu patirtys panasios-suprantu tave...Stiprybes tau..
Dabar jau man viskas praeity ... manau . Stiprybės jums , aš su jumis
QUOTE(Čiauškutė @ 2005 06 25, 17:29)
Aš niekada nevartojau antidepresantų , kad visa tai priimti reikia rast ramybę savo sieloj ... stiprina tikėjimas , kad viskas bus gerai . Juk nėra to blogo,kad neišeitų į gerą - nuolat tai sau primindavau . Nesakau , kad visi turi taip elgtis - kiekvienas į sunkumus kitaip reaguoja . Tai labai individualu kaip tu moki prieit prie ligos ir su ja susigyvent . Lepūne , o tu bandyk pamiršt kad esi ligonė ir pasidžiaug nors mažu trupinėliu kurį suteikia ši diena , atrask jėgų ... mes nė vienas nežinom kas mūsų laukia rytoj , tai liečia ir sveikus žmones . Manau reikia džiaugtis gyvenimu šiandien , kiekviena akimirka suteikta mums ... kol dar galim
hm.. aš irgi i antidepresantus žiūriu kreivai.. visų pirma jų neišrašo šiaip sau.. antra, ėjau pas psichologę vieną vienintelį kartą- kažkaip nėra man kuo padėt.. man viskas gerai, aš esu susigyvenusi su tuo.. tik labai daug paaukot teko dėl ligos- dėl to labiausiai liūdžiu: pusę metų buvau bedarbė ir aktyviai ieškojau darbo: išsiunčiau apie 200 CV, ėjau į daugelį pokalbių, kai kur net po 4 kartus.. nu va, ir mane įrašė į laukiančiųjų sąrašą, ir kai atsirado vieta (balandi, po to birželį)- turėjau atsisakyt, o tai mano svajonių darbas!!! dėl to skaudžiausia.. nežinau ar dar turėsiu tokia progą, tuo labiau kad gydymą vis pratęsia... arba atostogos buvo užpirktos (irgi dar nežinant kad sergu) į piligriminę kelionę i Italiją... ir ką jūs manot? aišku kad negaliu, visu pirma kad saulė, antra- kad reiktų daug jėgų...
man atrodo kad nekenčiu savo ligos ir nuo Dievo nutolau.. gal vieną dieną jo pasiilgsiu.. bet šiaip santykiai su aplinkiniais geri, gal tik darbdavio gaila, kad taip dažnai iš darbo atsiprašinėju (kas dvi savaitės) ir po to leisgyvė sėdžiu
O kaip reaguoja darbdavys?
Kas del Dievo..Visad buvau tikinti juo(ir esu),taciau tuo metu mano smegenys neprieme jokiu minciu apie tai-jauciaus nesama laiko ir laukiau pokyciu...
Yra toks palyginimas-pasakojimas,ir jis man labai patinka..As ji isgirdau jau po gydymo,ir supratau,kad tai ir buvo mano tuometine savijauta...Mane nese!
Istorija yra apie zmogu,kuri prispaude vargai ir jis kreipesi i Dieva..Dievas jam parode dykumos smeli ir jame atsispaudusias dvi poras pedu.
-"Tai tavo gyvenimo kelias.Vienos yra tavo pedos,o kitos-mano.Tai as visad einu salia taves,ir dziaugsmuose,ir varguose..."-paaiskino Dievas.
-" Taip,bet toje gyvenimo atkarpoje,kai man labiausiai Taves reikejo,as matau tik vienerias ******.."-pastebejo zmogus...
-"Kvailiuk,tu jau nepajegei pats eit,tai As paemiau tave ir nesiau ant ranku....Todel tu matai tik vienerias ******.."
Kas del Dievo..Visad buvau tikinti juo(ir esu),taciau tuo metu mano smegenys neprieme jokiu minciu apie tai-jauciaus nesama laiko ir laukiau pokyciu...
Yra toks palyginimas-pasakojimas,ir jis man labai patinka..As ji isgirdau jau po gydymo,ir supratau,kad tai ir buvo mano tuometine savijauta...Mane nese!
Istorija yra apie zmogu,kuri prispaude vargai ir jis kreipesi i Dieva..Dievas jam parode dykumos smeli ir jame atsispaudusias dvi poras pedu.
-"Tai tavo gyvenimo kelias.Vienos yra tavo pedos,o kitos-mano.Tai as visad einu salia taves,ir dziaugsmuose,ir varguose..."-paaiskino Dievas.
-" Taip,bet toje gyvenimo atkarpoje,kai man labiausiai Taves reikejo,as matau tik vienerias ******.."-pastebejo zmogus...
-"Kvailiuk,tu jau nepajegei pats eit,tai As paemiau tave ir nesiau ant ranku....Todel tu matai tik vienerias ******.."