QUOTE(Vasara @ 2005 05 09, 16:55)
Sveikos visos
Ilgai nelindau į šį skyrelį, nes per daug nieko gero negaliu pasakyt. Mamai negerėja, netgi blogiau viskas. Limfomos augliai atsinaujino galvoje ir panašu kad "pikčiau". Todėl vėl leidžia metatreksatą. Dėl kepenų tai gali būt kad ir nebedarys nieko, nes anot gydytojų "neatlaikys". Mama sunykus iki 45 kg. Bet blogiausia ne tai. Dėl tų auglių jai užsikirtinėja kalba, pamiršta ką norėjo pasakyt, o jei tėvukas nesupranta - rėkia ant jo. Išvis pasidarius pikta, konfliktiška, jei ne liga sakyčiau ėmė sirgti didybės manija. Tik ji geriausiai viską žino, visi kvailiai ir nukvakę. Kiekvieną dieną morališkai terorizuoja tėtį, rėkia, šaukia ant jo, iškeikia, nekenčia. Dabar ligoninėje, tai palatoje konfliktuoja su kaimynėm "nekalbėkit, nes man nepatinka ir t.t.", su sesutėm ir gydytojais, iškelia scenas kad jai mažai valgyt ir pan. Nenori kad jai leistų vaistų, nesimatuoja temperatūros ir t.t., nematuoja ir nesiduoda pamatuoti šlapimo - jeigu gydytojams reikia, tegu ir pasidaro. Kitą dieną jau kitaip kalba. Vienu žodžiu tėtis nežino kaip atsiprašinėt, bando glaistyt ten padėtį, tai dar labiau gauna - prie visų jį varo lauk, visaip išvadina ir pan. Tie kurie jai daugiausiai padeda, yra blogiausi - tėtis ir brolis. Vienu žodžiu nežinau nei kaip tėčiui padėt, nei pačiai kaip nuo viso šito negatyvo gelbėtis - gimdymas ant nosies, net negaliu nuvažiuot ir pakeist, kad pailsėtų. Ką sakyt tėvukui kuris jau kalba "nušaučiau ją ir pats nusišaučiau" ir kuris tikėjo pasaulio teisingumu "už ką Dievas ir ją ir jį šitaip baudžia, mes nieko blogo nepadarėm".. Bandau jam aiškinti kad pasaulyje nėra taip paprasta, bet vis tik žmogui reikia kažkokio atspirties taško, kad dar galėtų laikytis. Suprantu kad tai liga, kad dažnai mama nesuvokia savo elgesio ir jo pasekmių, tuo pačiu ir gaila ir pikta. Kaip atsikratyt to kaltės jausmo ir baimės, kad nieko negali padėt ir netgi įtakot įvykių (pvz. jei gydytojai atsisakys gydyt dėl tokio elgesio, jie bus pilnai teisūs, šiais laikais nenori gydytis - negydysim, nes net nežinau ar begalima tikėtis kažkio pagerėjimo).
As tave pilnai suprantu, net zinau ka tu jauti ir kaip isgyveni. Mano mama irgi sirgdama buvo gylioje depresijoje, sauke, reke ant manes(salia jos buvau as ir mano busimasis). Man paciai norejosi rekti, nesupratau kas darosi, kodel man taip sunku. Mama kiekviena diena grasino kad isoks is balkono, nors is lovos nesikele, nes temperatura laikesi iki 40 laips, bet tikejau, kad ji taip padarys, tad nebeliko nieko kito kaip mesti darba ir buti su ja 24 val per para. Rasau dabar ir drebu viska prisiminus, nes man ir dabar nesuprantama kaip as laikiausi, neverkiau(net nebuvo kada apie tai galvoti), pasidariau tokia stipri, nors viduje nesijauciu, kad ir siandien asara sunku isspausti, kad palengvetu.
Noriu VISOMS palinketi dideles stiprybes ir dar didesnes vilties(as visad tykejau).
Tiesa dabar juodas debesis praejo, mamos sveikata vis gereja. Padejo-zolininkas. Jei kam idomu galiu jo tel duoti i privat. Daktare sake, kad jis stebukla padare, mama taip greit ant koju pakele(jai tikrai buvo blogai).
ACIU mamos, kad palaikete mane. JAUDITA
Uzjauciu,vasara,man ta pati teko patirt,kai sirgo mama.Man geda prisipazint,bet iki siol prisimenu kokia pikta ir kaprizinga mama buvo.Nors man tada buvo tik 16m,lig siol lydi blogi prisiminimai,atrodo,kad manes nemylejo,net nekente.O sirdy zinau,kad tai netiesa,buvau islepinta vienturte,ilgai lauktas vaikas.O,dieve,kaip graudu.Mamyte,atleisk,kad taip galvoju.Viska atiduociau,kad butum salia.
