Perskaičiau daugely jūsų pasisakymų...
Esu tokios nuomonės, kad jei nesiseka būti kartu, tai ir nėra ko laukti, skyrybos ne gyvenimo pabaiga... nesuprantu tų moterų, kurios aukojasi vaikams ir gyvena su vyrais, kurie jas žemina, skaudina ir pan., o po klerių metų visvien jas palieka, o tada jau jaunystės traukinys išvažiavęs...
Mano istorija, kai ir daugelio labai panaši. Ištekėjau jauna, nepraėjus net metams nuo draugystės pradžios. Jau gal ir tada žinojau, kad čia ne tas vyras kokio man reikia, bet tai buvo nesvarbu, buvau tiesiog apsėsta mintis, kad man dabar iki pilnos laimės reikia vaiko čia ir dabar
po keletos metų pradėjau lauktis, Va tada ir prasidėjo mūsų vargai, vyras įlindo į darbus, o man daugiau niekas nebeegzistavo kaip tik būsimas vaikelis. Gimė dukrytė, nusipirkom namą, vyras vis ilgiau ir ilgiau dirbdavo, aš viena sėdėjau už miesto su mergaite... 3 metai jokio artumo, jokio sekso, tik rietenos dėl jo nelaimingo gyvenimo... Parėjęs namo išsidriebdavo ant lovos ir laukdavo valgyt, kartais atrodydavo, kad ir jam tuoj teks pradėt keisti pampersus ir nešt į lovytę užmigdyti... Prasidėjo priekaištai, kad ant jo sprando gyvenu, man tik jo pinigai reikalingi, o aš tik drybsau namie ir žiūriu serialus. Išėjau dirbti, na ir vėl jam negerai, nes matai tą ką aš uždirbu pravažinėju į darbą... tai ir vėl ant to sprando kabu
susiradau kita darbą, nu ir vėl negerai, nes darbas ne valandinis, reikia auklės
tai tada ne tik ant sprando kabėjau, bet dar ir tarnaitę (čia taip buvo vadinama mūsų auklė
) pasirodo nusisamdžiau... Pabandžiau pagrąsinti, kad kai pakels algą išeisiu iš jo, o tas pilietis pareiškė, kad pražūsiu be jo...
Nieko nesakius viena dieną susikroviau daigtus ir išėjaom su mažyle, o tam nei šilta nei šalta, atseit eikit visvien be jo niekur nedingsim. Baisiai jau savim didžiavosi, čia tik mano darbas Š..., alga Š..., o jis juk turi namą, mašiną, gerą darbą, o dar ir būsimasis mokslininkas
Tai ir liko išsižiojęs, jau metai kaip negrįžom, o ir skyrybų byla jau teisme beveik
o mudvi nusipirkom butą ir darbe sekasi, o savrbiausia, kad jokiu priekaištų nebegirdžiu... ramu. Turiu draugą, kuris ir mano mergaitę myli, o ir ji su juo puikiai bendrauja... Kol kas sekasi ir esu laiminga išbridusi iš viso to košmaro...
Tiesa jo žodyne buvo tik AŠ, o mes kaip šeima, ten turbut neegzistavom... Viskas JO, o mes tik šiaip kaip priedas prie jo gyvenimo...
