Labukas, mergytes..
Aptikau jus pasakojant savo istorijas, kurios yra panasios.. Netgi pritariat viena kitai, galvyte paglostot, paraginat... Vyras geria, pas kitas vaiksto, negerbia, pinigus svaisto, meluoja, nesiskaito, zemina ir panasiai skriaudzia.. O as jau 9 menesiai kankinuosi su viena mintim: palikt? O jai pagrindas tera: nemyliu, ne mano zmogus.. Negi as busiu savanaude (vaikelio atzvilgiu) jei priimsiu sprendima pasitraukt..
Pasistengsiu trumpai papasakoti savo istorija. Lygiai pries metus sutikau zmogu, kuri pamilau.. nieko neisdege, nesusisnekejom.. kritau i gilia depresija, prireike profesionalios pagalbos, guledavau viena ant lovos susirietusi i kamuojiuka, smegenis sukisdavau i interneta, bendravau virtualiai.. taip internete sutikau savo busimo vaiko teva (gims tuoj tuoj). man reikejo bent is kambario iseit, todel kvieciama isejau pasivaikscioti su juo. man tada jau buvo aisku, kad neprireiks antro susitikimo.. bet kazkaip nutiko kad pazintis mezgesi toliau ir ivyko antras susitikimas, trecias.. tris menesius pabedravus, atsitiko kitokie
santykiai.. po to as ji palikau, neatsigrezdama dingau, uzblokavau, jokiu rysiu ir t.t. uztruko menesines, paaiskejo, kad uzkibau.. priemiau sita fakta kaip likimo dovana: busiu viena mama. mano sprendimas atrode mazdaug taip: tevas net nesuzinos, kad jis bus tevu. kai man aplinkiniai porindavo, kad alimentai ir t.t. as atkirsdavau: as kam nors pati dar damokesiu, kad jis nebutu musu gyenime.. (jis buvo nesubrendelis, nenuspejamas kvailys) po keliu nestumo menesiu mane eme smaugt pacios priestaringos mintys: turiu pasakyt, tevas privalo zinot.. nuraminau jas.. tylejau.. po 6 nestumo menesiu vel eme smaugt tos pacios.. tada as suvokiau: kad visas gyvenimas su kazkokiais priekaistais sau, su paslaptim, kuri gali islist, su vaiko busimu nesupratimu ir poziuriu, su tevo teisem.. nutariau pranest: tipo zinokk ir tiek.. po to jis pareiske nora bandyt kurt santykius... o gal gausis.. man tai pasirode protinga, pakvieciau ji pagyvent pas mane, kad greiciau viskas isaisketu.. pradzioje mane nervino kas antras jo zodis, kas antras jo poelgis, kas anta diena as lekdavau is savo namu pasivaikscioti i miesta, nes negalejau but su juo vienoje erdveje.. jis nenuvokus del savo jaunystes ir kvailumo tiek, kad jei pasitaiko situacija, su kuria niekad nebuvo susidures, jis daro visiskas nesamones, regauja kvailai, neadekvaciai, daznai izesdamas mano jausmus.. jei pasitaiko pazistama situacija (as jam paaiskinusi kaip suprast, reaguot ir elgtis, tada jis zino ir jokiu problemu nebekyla.. bet atsitikus naujam ivykiui, jis kaip taisykle, daro nesamones.. man norisi vyro, kuris turi savo nuomone, patirti, kuris net praturtinti gali mane savo poziuriu, suvokimu.. as visiskai ne taip isivaizdavau savo gyvenima.. as noriu asmeninio tobulejimo, noriu sveiko dziaugsmo.. o jis to suteikti negali.. jis tik greit mokosi, stengiasi, kabinasi is visu jegu.. o cia as savanaude.. as tiesiog noriu to, apie ka svajojau.. daznai sveriu savo troskimus ir gyvenimo posukius.. (ko gero mano kvietimas ji apsigyvent buvo noras greiciau ir sau ir kitiems irodyti, kad nepakeliui.. ass vis ta zinau, bet jis su savo pastangom ir pozicija: kurti mane tik zlugdo.. siandien as priversta arba elgtis drasiai ir likt vienai, arba plaukt gyvenimo upe be didesniu pretenziju..)
vale kiek prirasiau, bet prasau patarkit mergaites, vertinkit, as pasiruosusi isgirsti ir paciu nepalankiausiu nuomoniu..
p.s. mums iki termino liko 12 dieneliu.. as tuoj tuoj peresiu
prie viso to dar prisidejo melas, naglumas, arogancija ir pykcio priepuoliai. Viena nakti po eilinio ginco suparatau kad toliau gyventi taip nebenoriu ir nebegaliu jei noriu islaikyti pagarba sau. Liepiau jam issikraustyti ir jis isejo sekancia diena... 
Neseniai tas buvo... Liudna ir skaudu dar... Zinau kad tarp musu viskas baigta ir niekada nebebusim seima, bet gaila tu svajoniu kurioms nebelemta issipildyti, pazadu, vilciu ir geru laiku praleistu drauge... 
